MŪSIŠKIAI
ĮSAKAS a n o l i k a s
Gimė 1903 m.
Nužudytas 1943 m. Kauno IX forte.
Vienas talentingiausių Lietuvos žydų sportininkų,
dviratininkas, 10 kilometrų plento lenktynių 1925
ir 1926 m. Lietuvos čempionas. Atstovavo Lietuvai
1924 m. Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse ir
1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse.
Reportažas iš 1924 m. žaidynių Paryžiuje.
Žurnalas „Sportas“:
Nepabaigė distancijos del 7perdurimų ir mūsų
dviratininkas J. Anolikas. Išvykstant iš starto jis
buvo pripompavęs taip smarkiai šinas, kad kelio
žinovai anglai ir francūzai stebėjosi iš jo. Ir iš
tikrųjų, kely labai greit jam akmenėliai sudurstė
šinas ir prie geriausios fizinės sveikatos ir didžiausio
noro nebegalėjo važiuoti, nes pakelyje nieko ir
girdėti nenorėjo apie šinų paskolinimų arba net
už pinigus pardavimų. Kitų valstybių bėgėjai buvo
aprūpinti ir kiekviename kontrolės punkte galėjo
gauti maisto, šinas ir viskų reikalingų, nes juos sekė
savi automobiliai ir punktuose viskų palikdavo.
BALYS NORVAIŠA
Gimė 1908 m.
Leitenantas, Ypatingojo būrio vadas, 1941—
1943 m. vadovavęs žudynių operacijoms
daugelyje Lietuvos vietų. Ypatingasis būrys
Paneriuose nužudė apie 70 000 žmonių. Balys
Norvaiša 1943 m. perėjo dirbti j savisaugos
batalioną. Tolesnis likimas nežinomas.
Spėjama, kad Norvaiša 1944 m. emigravo į
JAV arba Angliją. Kitais duomenimis, žuvo
bombarduojant Dresdeną.Mes Aleksandras, arba Vytautas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos
Kunigaikštis, [...] davėme teises ir laisves visiems žydams, gyvenantiems
mūsų valstybėje, [...] jeigu koksai žydas, prispirtas labai didelio reikalo,
nakties laiku šauktų, o krikščionys jam pagalbon nebėgtų, tai visi
kaimynai, ir žydai taip pat, turi užmokėti trisdešimt šilingų [...].
Iš kunigaikščio Vytauto Didžiojo 1388 m.
privilegijos Brastos žydų bendruomenei*
Švenčionių krašto žydai. Pratybų sąsiuvinis. Švenčionys, 2004, p. 6.RŪTA
V A N A G A I T Ė
MŪSIŠKIAI
A l m a litte r a
VILNIUS / 2016UDK 323.15(474.5)(=411.16)(091)
Va247
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-2208-2
© Rūta Vanagaitė, 2016
© Leidykla „Alma littera“, 2016Turinys
P I RMA
DALI S
KELI ONĖ
I TAMSUMAS
L „Vii apie žydus?“ /
9
Kaip viskas prasidėjo / 9
Mano giminė - aukos ar ne? / 13
„Būti žydu“ - žaidimas su pasekmėmis / 16
Žydai - kas jie tokie? / 21
Akistata su priešu / 28
Ar mes atsakingi už savo istoriją? / 33
IL Mūsiškiai. Valkai, kurie matė / 36
Laimonas Noreika / 36
Julius Šmulkštys / 39
Antanas Kmieliauskas / 41
Marcelijus Martinaitis / 43
III. Mūsiškiai. Politikai /
45
Lietuvos aktyvistai / 48
Lietuvos laikinieji / 58
Tarėjai ir patarėjai / 68
IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai /
74
Tautinio darbo apsauga / 74
• Dantų technikas ir Ko / 77
• Skrajojantys žmogžudžiai / 85
Ypatingieji vyrai / 89
• Paneriai: liudininkų portretai / 90
• Moksleivio portretas / 95
• Laiškanešio portretas / 97
• Po trisdešimties metų: žmogžudžio sapnai / 104
• Nužudytųjų portretai / 107
• Nesudegę pragare: degintojo liudijimas / 1 1 3
• Ypatingojo būrio dalyvių likimai / 116Turinys
Komandiruoti žudyti / 119
Žudikai žmogišku veidu / 132
V. Lietuva praturtdjo / m
VI. Mūsiškiai. Gelbėtojai
/
143
VII. Žvilgsnis iš dabar. Interviu su istoriku /
147
Pirmos dalies Post scriptum / 154
ANTRA
DALI S
KELI ONĖ
SU
P RI EŠ U
Efraimas ZurofFas. Lietuva mano gyvenime / 161
Misija įmanoma? Pokalbis prieš kelionę / 167
Kelionė / 175
Linkmenys / Lingmyan / 175
Švenčionys / Sventsyan / 184
Kavarskas / Kovarsk / 193
Ukmergė / Vilkomir / 203
Šeduva / Shadeve / 214
Telšiai / Telz / 224
Plungė / Plungyan / 229
Plateliai / Plotel / 234
Tauragė / Tavrig / 240
Butrimonys / Butrimants / 245
Panevėžys / Ponivezh / 251
Kaunas / Kovne / 262
Vilnius / Vilne / 268
Baltarusija / Bebrus / 273
Atsisveikinimas su priešu / 280
Epilogas. Kur buvo Dievas? /
286
Pokalbis su Tomu Šernu / 286
Pokalbis su Ričardu Doveika / 291
Šaltiniai ir literatūra / 299
Iliustracijų šaltiniai / 302P I R M A
KELIONĖ
D A L I S
I
TAMSUMASI. „Vėl apie žydus?“
Kai p v i s k a s p r a s i d ė j o
Nu, ten Hitleris nekentė žydų ir išvežė juos į Vokietijų. Tada, tipo, suvarė į
duobes ir paleido dujas. Taip jų nebeliko.
Mano draugas Dainiukas, 15 metų
Esu tipinė paprasta lietuvė. Gyvenau apie Holokaustą žinodama tiek, kiek
žino dauguma mūsų, tipinių paprastųjų. Gal daugiau nei Dainiukas, kurio
žodžiais pradedu šį skyrių, bet ne kažin kiek. Esu tipinis tarybų valdžios
melo ir laisvos Lietuvos tylėjimo produktas. Homo sovieticus lituanus.
Kitados dirbdama laikraštyje skaičiau, kokia žinia skaitytojui yra pati neįdo­
miausia. Pati neįdomiausia pasaulyje antraštė būtų tokia: „Nedidelis žemės
drebėjimas Čilėje. Žuvusiųjų nedaug“. Visi nykios žinios požymiai: toli, įvy­
ko su svetimais, aukų nedaug.
Ar ne taip ir su žydų žūtimi? Seniai, įvyko su svetimais, aukų gal ir daug, bet
ką mes apie jas žinome? Šeši milijonai aukų pasaulyje, 200 000 Lietuvoje -
tai tik statistika, daug nulių, o nuliai nieko nesako nei mūsų širdžiai, nei
protui. Kaip teigė Stalinas: „Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, milijonų -
tik statistika.“
9Kelionė j tam sum as
Prieš 15 metų, - tuomet buvau festivalio LIFE direktorė, - mano gyveni­
me įvyko vienas tarsi nereikšmingas dalykas ir jis mane gerokai supurtė. Iš
stalininės statistikos ir lietuviško abejingumo lauko žengiau vieną žingsnelį
žmogiškumo link. Tik vieną, bet paskui niekas jo nepalaikė ir Holokausto
tema man daugiau neberūpėjo, kaip ir kitiems.
1998 m. parašiau pirmą savo gyvenime tekstą apie žydus, jį išspausdino sa­
vaitraštis „Ekstra žinos“.
Štai jis.
INFEKCIJOS PAVOJUS LIETUVOJE IŠLIEKA
Ar nenuvažiuotume į Ponar? - klausia mano svečias , prancūzų menininkas
Christopheas Berthonneau (pasaulinis ugnies šou meistras, Vingio parke su­
rengęs LIFE atidarymų, kuriame dalyvavo 100 000 žmonių). 12 kilometrų
nuo Vilniaus, žydų žūties vieta, 100 000 nužudytųjų („Vilnius in your poc-
ket<
(). Gerai, atsakau, bet taip ir nenuvežu. Nežinau kelio. Kitų dieną išsisuku
nuo pasivaikščiojimo po Vilniaus getų. Nežinau jo ribų. Žydų kapinės Kalnų
parke? Ar mes, lietuviai, neturim savo tragedijų ir memorialų, ko jis apie
juos neklausinėja? O gal, - susižvalgom keliese, - jis visai ne prancūzas, pats
žydas, kų?
Ne, jis tiesiog vakarietis, kuris moka skaityti.
Mūsų karta auklėta sveika tarybine dvasia. Apie žydų Holokaustu, jų istorijų
nežinojom nieko, užtat mokėjom daug gerų anekdotų apie žydus ir mokėjom
juos, įsislaptinusius, staigiai atpažinti. Mūsų vaikai auklėjami irgi sveika -
t. y. lietuviška, dvasia. Lietuvių tautos tragedija yra didžiausia, kančia svar­
biausia, nes ji - mūsų. Žydų Holokaustui 1941-aisiais skirtas mažas skyrelis
penktos klasės vadovėlyje. Gana - juk jie net nekalbėjo lietuviškai.
Turiu kultūringų pažįstamų - jie žino daugiau. Jų akyse įsiplieskia šventa ne­
apykantos ugnis tik ištarus žodį „žydas “. Garsūs Jaunimo teatro aktoriai, pri-
10I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? "
sivertę vaidinti spektaklyje su žydiškais motyvais, vis dėlto neprisivertė nueiti
į Modiglianio muziejų Paryžiuje, nes prie durų sužinojot kad... Garsus Lie­
tuvos keliautojas ir nykstančių tautų gynėjas netikėtai įsiaudrina: o, šitie, jie
valdo pasaulį, aš juos.... Kiekgi mūsų inteligentui tenka vargti ieškant švarių
įspūdžių - net į kinų nenueisi: ten Chaplinas, Hojfmanas ir Spielbergas. Ant
Vilniaus geto vartų buvo parašyta:„Atsargiai: žydai. Infekcijos pavojus1‘.
Įdomu, kad viskas Lietuvoje pasikeitė per dvidešimtį Nepriklausomybės metų,
o nuo Tomo Venclovos 1978-aisiais parašyto straipsnio „Žydai ir lietuviai“
nepasikeitė niekas. Tik žydų nebeliko - beveik.
Didžiausios Europoje žydų skerdynės likvidavo 95 procentus žmonių, kurie
prieš karą sudarė bene trečdalį Vilniaus gyventojų. Vėliau - didžiulė emigra­
cijos banga. Lietuvoje liko 5000 žydų. Ką kaltinsim, ką niekinsim po kelių
dešimtmečių? Ką, broliai, dezinfekuosim?
Vilniuje negyveno nei mano protėviai, nei tėvai. Per keletą metų čia triskart
krausčiausi iš vieno buto į kitą - ir visus tris pirkau iš žydų, kurie bėgo iš čia.
Pirkau pigiai. Pasinaudojau jų panika ir susikūriau sau gerovę. Kas iš mūsų
buvo žydas?
,,Lietuvos Vyriausybė nėra antisemitinė", - konstatavo vienoje TV laidoje ra­
šytojas Grigorijus Kanovičius. Ne, tikrai ne. Ir Gaono jubiliejui pinigų davė,
ir prezidentas Brazauskas Izraelyje atgailos žodį tarė, o Vilniaus vicemeras
sutiko leisti iškelti žydų kapus iš Sporto rūmų teritorijos į ramesnę vietą, jei tai
bus padaryta ne miesto lėšomis.
Politikai turi elgtis protingai, t. y. taip, kad rinkėjai juos dar kartą išrinktų.
Kad ir kaip atrodytume žiūrint iš anapus. O atrodome štai kaip: nė vienas
karo nusikaltėlis, dalyvavęs žydų skerdynėse, Lietuvoje dar nenuteistas, todėl
Gaono iškilmės turi būti boikotuojamos, - sako Simono Wiesenthalio centras.
700 Tuskulėnų aukų Lietuvai svarbiau už 100 000 žuvusiųjų Paneriuose, -
rašo „US News“.
Vašingtone surengta paroda „Slaptoji Kauno geto istorija“ - 200 fotografi­
jų, padarytų Georgeo Kaddisho savos gamybos fotoaparatu pro palto sagos
nКеИопб I tamsumas
skylutę. Kam apsimokės atvežti šitą parodą į Lietuvą? Kas stums Holokausto
edukacinį projektą išleisti 15 000 egzempliorių tiražu ,,Anos Frank dienoraštį“
ir žydų istorijos vadovėlius, skirtus lietuvių mokykloms? Kam reikalingi 5000
silpstančių balsų? Reikalingi Zingeriui - tegu jis ir rūpinasi.
O jeigu ne dėl rinkėjų, net ne dėl bendražmogiškų vertybių, o tik iš pragma­
tinio taško pažiūrėtume: kokia nauda valstybei būtų, jei padarytume dau­
giau, nei esam priversti, nei iš mūsų tikimasi, ir gal kitaip, nei pageidauja
dauguma rinkėjų... Jei žydų palaikus perkeltume Vilniaus miesto lėšomis. Juk
jie valdo pasaulį, ar ne, ir tūkstančiai tų valdančiųjų kilę iš Lietuvos. Net ir
Pietų Afrikos Respublikos žydų 85 procentai yra litvakai. Ne, - atsakys man
tikras lietuvis. - Lietuvos įvaizdį pasaulyje kursim Čiurlionio reprodukcijomis
ir krepšininkų metimais. Ir pagalvos sau: o gal ir tu pati, taip sakant, jei jau
keli tą klausimą?
Taip. Mano prosenelis iš motinos pusės buvo Seradzinskis, Rygos batsiuvys.Mano g i mi n ė - auk os ar ne?
Turiu nuvilti įtariuosius skaitytojus - esu paprasta lietuvė, žydiško kraujo
neturiu. Aš ne tik lietuvė, aš pagerinta lietuvė, nes tėvo Jono Vanago tėvas,
senis Vanagas, - politinis kalinys, nuteistas už antisovietinę veiklą ir per
pusmetį negyvai sušalęs Karlage. Visa jo šeima - tremtiniai, atkentėję tremtį
Krasnojarsko krašte. Visuomet labai didžiavausi savo seneliu, kuris 1941 m.
nupjovė medį Kavarske, kad užtvertų kelią besitraukiančiai Raudonajai ar­
mijai. Ir nuplėšė Stalino portretą nuo mokyklos sienos. Kaimynų lietuvių,
žinoma, buvo įskųstas ir suimtas.
Lietuvos ypatingajame archyve skaičiau slaptą savo senelio 96 puslapių bylą,
jo ir kartu sovietų suimto kaimyno parodymus, tardymų ir akistatų proto­
kolus, Jono Vanago žygdarbį man šiek tiek aptemdė byloje rasta žinia, kad
jis vokiečių okupacijos metais buvo komisijos, sudarinėjusios žydų sąrašus,
narys. Jis žydų žudynėse nedalyvavo, jų turto nesigviešė, nes buvo pakan­
kamai turtingas. Tardomi liudytojai pasakojo, kad visi dešimt surašytų Ka­
varsko žydų 1941 m. rugpjūtį buvo nuvaryti į Ukmergę. Kaimynas Balys,
sovietų suimtas ir tardytas kartu su mano seneliu, konvojavo šiuos žydus
13K e I i o n A I t a m s u m a s
į egzekucijos vietą, o už tai gavo atlygį - žydų namą ir 4,5 ha žemės. Taip
parašyta byloje.
Aš ne tik lietuvė, aš sovietmetį atkentėjusi lietuvė. Gūdžiais brandaus socia­
lizmo metais keturios pusseserės, jaunos panelės, norėjome puoštis, klau­
sytis bitlų, bet neturėjom nei džinsų, nei plokštelių. Bet turėjome tetą, tėvo
seserį, Amerikoje ir jos neapsakomai gerą vyrą Antaną. Rašydavom jiems
laiškus su pageidavimų sąrašais. Teta buvo labai užsiėmusi, dirbo dantų
gydytoja, o jos vyras per visą sovietmetį dėžėmis siųsdavo mums džinsus,
plokšteles ir net plombas dantims. Rašydavo gražius ir šiltus laiškus. Kaž­
kodėl laiškus pasirašydavo ne Antanas, o „Antosėlė“. Tėvai mums sakė, kad
sovietai dėdės Antano ieško, todėl jam verčiau savo vardo ir pavardės niekur
neminėti (laiškus iš užsienio juk skaitydavo sovietų saugumas). Mano teta
buvo su savo vyru laiminga, nes jis buvo puikus, garbingas žmogus, tikras
karininkas, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininkas, paskui, prie
vokiečių, Panevėžio apsaugos policijos vadas.
Taigi. Dabar, kai visi Antosėlės atsiųsti džinsai seniai sunešioti, kai nebėra
nei jo, nei tetos, nei sovietų, kai rašau šią knygą, jau žinau, ką veikė vokiečių
okupacijos metais Lietuvos policija Panevėžyje ir kituose miestuose ir kodėl
sovietai dėdės Antano taip intensyviai ieškojo. Nerado. Antosėlė mirė Flo­
ridoje, gražiame name netoli vandenyno su sodu, kuriame augo didžiulis
mangas. Viename iš Lietuvos miestelių jam pastatytas paminklas. Jo pavar­
dė, deja, paminėta ir garsiajame 5000 Lietuvos budelių sąraše, kurį sudarė
žydai.
Tai kas aš, Rūta Vanagaitė, esu - geroji gerųjų Lietuvos didvyrių palikuonė
ar niekingų žydšaudžių tautos atstovė, kurios giminėje - nusikaltimo žmo­
nijai dėmė?
Bet juk aš turėjau ir mamą. Ji gimė ir augo Panevėžyje, dideliame gražia­
me name su nuomininkais, kur ją augino ne tik griežta mama, bet ir kartu
kaip nuomininkė gyvenanti teta Čilė, kuri Panevėžio mergaičių seminarijoje
dėstė vokiečių kalbą. Čilė buvo Vokietijos žydė. Ar ji čia bėgo nuo nacių?
Tikriausiai. Mano mamai buvo keturiolika, kai prasidėjo karas, į Lietuvą
14I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? "
įžengė vokiečiai, ir Tantė, kaip ją meiliai vadino mama, skubiai pabėgo iš
Lietuvos. Kur? Niekada niekada, nepaisant visų paieškų buvusiais Tantės
adresais, mamai nepavyko rasti jos pėdsakų. Kurion duobėn jūs buvot įmes­
ta, Tante Čile, kurion krosnin?
Mano mama prarado ne tik Tantę Čilę. Panevėžyje, A. Smetonos gatvėje,
mamos namas, pažymėtas 47 numeriu, tebestovi. Šalia, gretimame name,
gyveno žydų inteligentų šeima. Turėjo tik vieną vaiką, Iciką, metais jaunesnį
už mamą. Visą vaikystę juodu žaisdavo mamos sode. Paskui atėjo 1941-ieji,
vokiečių okupacija, ir kaimynų šeima vieną dieną dingo. Žmonės tą dieną
matė, kaip iš geto varomi žydai. Tą dieną Žaliojoje girioje prie Panevėžio
buvo sušaudyta 8000 žydų. 1609 vaikai suguldyti ir sušaudyti (ar sušaudyti
ir suguldyti?) atskiroje duobėje. Ten, visai negiliai, tarp kitų Panevėžio vaikų
guli ir Iciko kauleliai.
Tai kas aš esu? Gal irgi savotiška auka, jei mano mama per Holokaustą pra­
rado du artimus žmones?
Esu tiesiog lietuvė, kurios seneliai ir tėvai išgyveno ir sovietų, ir nacių oku­
paciją. Ir aš priimu visas savo tautos tragedijas, neskirstydama jų į savas ir
svetimas, didesnes ir mažesnes. Priimu savo giminės kaltes ir praradimus,
nekaltindama ir nepagražindama to, kas buvo. Noriu suprasti, kas įvyko, ko­
dėl įvyko ir su jais, ir su visa mano tauta. Su mano lietuviais ir mano žydais
mano Lietuvoje. Kad suprastų, žinotų ir atsimintų mano vaikai.
Jeigu jūsų giminėj niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų,
nei ką, pagalvokite apie kitą statistiką: per karą sunaikinta daugiau nei
200 000 Lietuvos žydų. Tai 50 000 namų, o dar parduotuvės, sinagogos, mo­
kyklos ir bibliotekos, vaistinės ir ligoninės... Vokiečiai pasiėmė žydų auksą,
išlupo dantis. O kiek per visą Lietuvą nužudytų žydų namuose liko kitokio
gėrio: spintų, lovų, laikrodžių, paklodžių, pagalvių, batų, palaidinukių, -
kurį, savaime suprantama, ne jūsų seneliai griebė ir vežėsi vežimais, kai visa
tai buvo mėtoma per langus arba pigiai parduodama miestelių aikštėse. Ti­
krai ne jūsų, o kitų, blogesnių, lietuvių seneliai. Bet gal žinot, gerieji lietuviai,
kur dabar tos antikvarinės nužudytųjų lovos? Kas jose miega? Ką sapnuoja?
15„ Bot i ž y d u “ -
ž a i d i ma s su p a s e k m ė m i s
Būdama penkiasdešimt septynerių ir aš pirmą kartą gyvenime uždirbau pi­
nigų iš Holokausto. Uždirbau nedaug - minimalią pusmečio algą. Padariau
daug. Projektas „Panerių lopšinė“ gavo finansavimą iš Europos Komisijos,
ir tai leido mums padaryti dešimt nuostabiausių renginių Vilniuje. Jų idėja
paprasta: surinkti 40 žmonių grupę ir leisti jiems vieną dieną pasijusti žy­
dais: sinagogoje sužinoti, kas yra judaizmas (juk retas vilnietis yra buvęs
sinagogoje), pereiti per getą, pabūti slėptuvėse, išgirsti žydiškos muzikos,
išmokti žydų dainą ir šokį, pavalgyti to, ką valgo jie. Ir tik paskui, po gero
pusdienio, įsijautus, prisijuokus, prisišokus, prisivalgius, sėsti į autobusą ir
vykti ten, kur žydai žuvo. Į Panerius. Ir dar ne pabaiga: vykdami į Panerius
išmokome 11 metų geto berniuko Tamilo sukurtą dainą „Panerių lopšinė“.
Tamilas dalyvavo gete 1942 m. surengtame dainos konkurse ir laimėjo.
2012 m. pirmą kartą skaičiau, kalbėjau ir dainavau jidiš kalba kartu su ketu-
riasdešimčia kitų tokių pat.
16I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? “
nuotrauka: įtaisas, ant kurio buvo kraunami ir deginami nužudytųjų lavonai. 1943-1944 m.
Pirmasis apsilankymas Paneriuose. Projektas „Būti žydu“. 2015 m. Kęstučio Kurieniaus nuotr.e 11 o n A I t a m s u m a s
Shtiler, shtiler
S’htiler shtiler, lomir shvaygn kvorim vaksn do.
Shobn zeyfarflantst di sonim: grinen zey tsum bio.
SJirn vegn tsu Ponar tsu, sjirt keyn veg tsurik.
Iz der täte vufarshvundn un mit im dosglik.
Shtiler, kind mayns, veyn nit oytser, s’helfi nit keyn geveyn
Undzer umglik vein sonim zay vi nit farshteyn.
Syhobn breges oykh di yamen. S’hobn tfises oykhet tsamen,
Nor tsu undzer payn keyn bisl shayn.
Tyliai tyliai
Tyliai tyliai, patylėkim, mirusieji čia auga.
Juos pasodino tironas, pažiūrėk, kaip jie žydi.
Visi keliai veda į Panerius, nėra kelių sugrįžti.
Ir mūsų tėvas pražuvo, o su juo mūsų laimė.
Bet neverk, mano mielas, ašaros nepadės.
Mūsų skausmo žiaurūs žmonės niekad nesupras.
Jūros ir okeanai niekam nepaklūsta, kalėjimas irgi kažkur baigiasi,
Bet mūsų skausme nėra šviesos.
Panerių miške, kur dauguma mūsų buvo pirmą kartą, nešini rože ir akmeniu
stovėjome ir klausėmės apie žudynes. Ir dainavome. Paskui tylomis dėjome
rožes ant sniego, švariai užklojusio mirties duobę, vieną iš čia buvusių šešių.
Didžiausią. Duobėje - pėdos, matyt, neseniai viršum tūkstančių sutrupintų
kaukolių praliuoksėjo Panerių zuikis.
Ir dar ne viskas. Kelionė iš Panerių į Vilnių buvo drąsus eksperimentas.
Ar turėjom grįžti į Vilnių tylomis, tiek matę ir tiek patyrę Paneriuose? Ar
priešingai - sugrįžti įkvėpti, suvienyti? Po Panerių, po akistatos su Holo­
18I. „ V i i a p i e ž y d u s ? “
kaustu, autobuse atkimšdavom košerinį vyną, gautą iš Izraelio, išdalydavom
naminius imberlech saldumynus, ir Michailas, žydų ansamblio muzikantas,
užgrodavo mums „Tumbalalaika“. Koks neįtikėtinas buvo tas jausmas: sek­
madienio pavakare važiuoti per Šiaurės Jeruzalę, tuščią miestą be žydų, be
lietuvių, ir plėšti visa gerkle: „Tumbala, tumbala, tumbalalaika!“, arba prie­
dainį: „Le-chaim!“ - „Tegyvuoja!“ Plėšti kartu su keturiasdešimčia kitų ger­
klių. Keturiasdešimt lietuvių, kurie šįryt nežinojo apie žydus praktiškai nie­
ko, o dabar, vakarop, sujaudinti, įkvėpti, liūdni ir be galo laimingi...
Atvykę į Vilnių dalyviai negalėdavo išsiskirstyti, kankindavo mūsų gidą Si­
moną klausimais, prašydavo, kad kitą sekmadienį leistų ateiti kažkieno ma­
mai, broliui, tetai, draugei... Paskui pasakodavo namiškiams, ką išgirdę apie
žydus, ką pamatę. Ne vieno namiškiai įtariai kraipydavo galvas: na, jie tave
apžavėjo, kalbi kaip koks sektantas. Matai, kaip reikia jų saugotis... Duosi
mažąjį pirštelį, visą įtrauks...
Praėjo metai. „Būti žydu“ persikėlė į Kauną ir į kitus Europos miestus, ku­
riuose, deja, viskas vyko valdiškiau, „įsisavinant europines lėšas“. Tačiau
Kaunas... Kaunas mane sukrėtė. Sukrėtė valanda, praleista Slobodkėje, da­
bar Vilijampolėje.
Štai jums vaizdelis iš buvusio vieno didžiausių getų Lietuvoje, kur gyveno
dešimtys tūkstančių Kauno žydų ir kur per keletą „akcijų“ (viena iš jų vai­
kų) - nužudyti visi...
Trisdešimt Kauno mokytojų, vedami žydo Simono, stovi vidury buvusio
Kauno geto. Namai, sandėliukai,-malkinės, kur karo metais glaudėsi tūks­
tančiai nacių suvarytų žydų, kiemuose žaidė jų vaikai, o paskui visi buvo nu­
vesti į aikštę arba į kurį nors Kauno fortą ir sušaudyti. Namai ir sandėliukai
perstatyti, renovuojami, ten gyvena kauniečiai, kurie nežino, kur gyvena ir
kas dėjosi čia prieš juos. Iš kur žinoti - juk nieko neparašyta, neišsaugota,
tik akmuo prie įvažiavimo. Renovuojamas ir namas - buvusi parduotuvė,
kurios lange buvo eksponuota nukirsta geto rabino galva. Rabinui nukirto
galvą, kai jis meldėsi, ir padėjo ant Talmudo.
19K e I i o n 6 j t a m s u m a s
Prie mūsų sustoja audinė. Skustagalvis atsidaro langą ir šaukia: „Nu ką, žy­
dai? Kur lendat? Ko ieškot?“ Gavęs mandagų mūsų gido atsakymą, beveik
atsiprašymą, kad čia esam, vyras nuvažiuoja geto gatvele tolyn, bet po kelių
minučių apsisuka ir visu greičiu atlekia link mūsų. Žviegia stabdžiai, mašina
sustoja vos neįsirėžusi į mūsų būrelį. Matau, bus blogai, einu prie vyro ma­
šinoje ir bandau švelninti situaciją. Ant sėdynės nebaigtas gerti alaus butelis.
Sakau vyrui: „Nepykit, suprantat, mes ne žydai, čia ekskursija, juk čia buvo
getas, nežinojot?“ Matau, jam tai naujiena, nežino, kas tas getas. „Jūs gal
nevairuokit, - sakau skustagalviui, - juk esat išgėręs, įkliūsit policijai.“ - „Aš
pats policininkas“, - atšauna jis. Pagaliau nuvažiuoja nieko blogo mums ne­
padaręs.
O bene pati nuostabiausia „Būti žydu“ dalis būdavo Simono paskaita apie
judaizmą Vilniaus choralinėje sinagogoje, kurioje beveik visi dalyviai buvo
pirmą kartą gyvenime.
Nemažai skaitytojų tikriausiai irgi nėra buvę sinagogoje ir nedaug ką žino
apie žydus bei judaizmą, negirdėjo šmaikštaus ir liūdno, išmintingo ir iro­
niško, tikrai litvakiško Simono pasakojimo. Mudu jį atkūrėme.Žydai - kas j i e t o k i e ?
Simonas: Pagal žydų kalendorių dabar 5776 metai. Kodėl? Mūsų kalendo­
rius parodo tam tikras vertybes. Mes skaičiuojame ne nuo Jėzaus gimimo
kaip krikščionys, o nuo pirmo žmogaus, Adomo. Esame knygos tauta, tad
įdėmiai skaitydami knygą, Torą, t. y. Senąjį Testamentą, sužinome metus,
kada gimė Adomas. Mums labai paprasta. Skaičiuodami kalendorių nuo
pirmo žmogaus, o ne nuo pirmo žydo - pranašo Abraomo, mes tarsi paro­
dome, kad svarbiausia yra žmogus, o tik paskui jo tikėjimas ir panašiai.
Tarp dešimties Dievo įsakymų yra įsakymas švęsti sekmadienį - tai yra Jė­
zaus prisikėlimo dieną. Mums septintoji diena yra šeštadienis, tas senasis
variantas, kuris yra Senajame Testamente. Naujojo Testamento mes neskai­
tome.
Kodėl jūs, žydai, nepripažįstate Jėzaus ?
Negalima sakyti, kad žydai nepriėmė Jėzaus. Jo mokiniai buvo žydai, jie pri­
ėmė Jėzų, pasivadino krikščionimis ir atsiskyrė. Bet mes skaitome Torą, o
ten parašyta, kad Mesijas yra tas, kuris įeis į Jeruzalę ir paskui jį ateis gyvieji
21K e 11 o n 6 j t a m s u m a s
ir mirusieji. Paskui Jėzų atėjo gyvieji, jo mokiniai, bet mirusieji - ne... O
pats svarbiausias dalykas, kodėl mes nepripažinome Jėzaus, yra jo žodžiai:
„Tikėkite mane, aš Dievo sūnus.“ Žydai tiki Dievą, o ne ką nors kita. Jeigu
Jėzus būtų pasakęs: „Tikėkite Dievą, nes aš Dievo sūnus“, - mes tai turbūt su­
prastume. Ir dėl Jėzaus gimimo. Senovės aramėjų kalboje žodis „nekaltas“ ir
„jaunas“ rašomas vienodai. Sakinį mes galime interpretuoti dvejopai: „jauna
moteris Marija pagimdė kūdikį“ ir „nekalta moteris Marija pagimdė kūdi­
kį“. Antroji interpretacija, kurią priėmė krikščionys, mums atrodo keistai...
Kas yra šabas?
Mūsų šabas prasideda penktadienio vakarą saulei nusileidus ir baigiasi
šeštadienio vakarą saulei nusileidus. Tai dar kartą parodo, ką reiškia būti
knygos tauta. Reikia įdėmiai skaityti pirmą Toros puslapį, ten parašyta, kad
kuriant pasaulį buvo pirma diena: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas“, ir antra
diena „ir buvo vakaras, ir buvo rytas“. Ką tai reiškia? Reiškia, kad ir mūsų
kalendoriuje kiekviena diena prasideda iš vakaro ir baigiasi kitą vakarą.
Šabo vakarienei visi apsirengia pačiais geriausiais drabužiais, paruošia ska­
niausių patiekalų ir vyno, šeimos moterys uždega žvakes. Per šabą nesinau-
dojame jokiomis technologijomis, jokių telefonų, televizorių, kompiuterių,
nevairuojame ir automobilių, negaminame valgio. Tiesiog būname, ilsimės:
kalbamės, meldžiamės, vaikštome, žaidžiame su vaikais, skaitome, valgome,
džiaugiamės. Ir taip 24 valandas kiekvieną savaitę visą gyvenimą. Kuo labiau
žmonija tampa priklausoma nuo technologijų, tuo prasmingesnis yra žydų
šabas...
Atrodo, jūsų šabas - tarsi mūsų Kalėdos, tik ne kartų per metus, o kas sa­
vaitę ... Tai jūs esate išrinktoji tauta?
Daugelis žmonių mano, kad žydai, vadindami save išrinktąja tauta, tarsi pu­
čiasi. Žodis „išrinktasis“ hebrajiškai reiškia „išrinktas daryti daugiau“. Tai
ne privilegija, o pareiga. Vertybes savo vaikams perteikiame per tam tikras
istorijas. Viena istorija tokia: kai Dievas rinkosi, kuri tauta bus jo išrinktoji,
žydams ne pirmiesiems buvo pasiūlyta prisiimti Torą. Žmonės klausdavo: o
22I. „ V ö l a p i e ž y d u s ? "
kas mums bus iš to, jei mes prisiimsim Torą, nes Tora - tai pareigų rinkinys.
Pamatę, kiek daug pareigų surašyta Toroje, visi atsisakydavo. O žydai Torą
priėmė - suvokę jos prasmę. Taigi žydai yra išrinktieji atlikti pareigą - page­
rinti pasaulį (Tikim Olam).
Tora yra universalus patarimų rinkinys. Joje 613 vietų parašyta, ką daryti ir
ko nedaryti. Dievas sako Mozei, Dievas sako Abraomui - o mes skaitome
įdėmiai. Krikščionys pasakys, kad Dievo įsakymų yra dešimt, mums jų yra
613.
Kodėl Tora yra ne knyga, o ritinys?
Žydai išėjo iš Egipto ir klaidžiojo dykumoje ieškodami Tėvynės, kartu su jais
klajojo ir gyvūnai. Tuo metu knygų dar nebuvo ir Tora užrašyta ant odos,
kaip tai buvo daroma anais laikais. Tora perrašoma ranka, ir jeigu tas, kuris
perrašo Torą, padaro vieną klaidą, perrašomas didžiulis ritinys. Meldžian­
tis sinagogoje vienas žmogus skaito Torą, o du stovi šalia ir stebi, kad būtų
perskaityta teisingai.
Kaip jūs išperkate savo nuodėmes ?
Judaizmas yra ne tikėjimas, o labiau įgyvendinimas to, kas parašyta. Tai visų
pirma gyvenimo būdas. Klasikinis pavyzdys čia būtų nuodėmės suvokimas.
Jei paklaustum krikščionio, kaip išpirkti nuodėmę, jis atsakytų, kad reikia
nueiti pas kunigą išpažinties, gal paaukoti bažnyčiai, gal sukalbėti kažkiek
kartų „Sveika, Marija“ ir gausi išrišimą. Judaizme kitaip. Jokio išrišimo tau
niekas neduoda. Rabinas nėra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Jis veikiau
mokytojas. Jei padariau nuodėmę, pats turiu suprasti, kad padariau blogai,
tada nueiti, atsiprašyti, atitaisyti skriaudą ir kompensuoti moralinę žalą, o
ketvirtas dalykas, ką turiu padaryti - pažadėti, kad tos nuodėmės niekada
nebekartosiu.
Kodėl melsdamiesi žydai linguoja ?
Knygoje pasakyta, kad per maldą žmogus turi būti maksimaliai susikoncen­
travęs ir melstis visu kūnu. Žydai nesiklaupia. Sinagogoje meldžiantis rei­
23Kelionė I t a ms u ma s
kalingas kvorumas - dešimt vyrų, tai vadinama minianu. Mes meldžiamės
kartu, jausdami vienas kitą. Net mokomės ne po vieną, o bent jau dviese.
Dar vienas svarbus dalykas apie žydų mokymąsi: mokomės ne tik skaityda­
mi atsakymus, bet ir patys užduodami klausimus.
Ar tiesa, kad žydai mokosi kitaip nei mūsų vaikai, t y . ne stengdamiesi
įsiminti, o nuolat ginčydamiesi ir užduodami klausimus ?
Tikrai labai skiriasi, kaip krikščionybė moko žiūrėti į autoritetus ir ko moko
judaizmas. Atkreipkite dėmesį, kad visi mūsų pranašai ginčijasi su Dievu.
Mes ginčijamės ne todėl, kad mums tai patinka, o todėl, kad ginče atrandi
tiesą. Žydai sudaro tik 3 procentus žmonijos, o tarp Nobelio premijos lau­
reatų daugiau nei 20 procentų yra žydai. Vieno Nobelio premijos laureato,
beje, kilusio iš Lietuvos, paklausė, kodėl jis toks protingas. Jis atsakė: tai
mano mamos nuopelnas. Kai grįždavau iš mokyklos, mano mama klaus­
davo visai ko kito negu kitų vaikų mamos. Ji neklausdavo, kaip sekėsi, kokį
pažymį gavau. Ji klausdavo: ar uždavei nors vieną gerą klausimą? Nors visi
žino, kad du plius du yra keturi, mes galime pagalvoti, jog yra du kačiukai ir
du peliukai, tad mums kils klausimas, ar tikrai du ir du yra keturi. Einštei­
nas yra sakęs: jeigu normaliam žmogui liepsi ieškoti adatos šieno kupetoje,
jis neieškos, nes puikiai žino patarlę. Tačiau sėkmė lydi tuos žmones, ku­
rie ieško adatos šieno kupetoje. Ir randa. Anot Einšteino, jeigu randu vieną
adatą, žinau, kad jų bus ir daugiau. Ir ieškau toliau. Randu ir antrą, ir trečią.
Tuo aš ir skiriuosi nuo daugelio žmonių. Judaizmas moko ieškoti tiesos ne­
sustojant.
Papasakokit, iš kur ta berniukų apipjaustymo tradicija.
Tai atsirado iš tos pačios knygos. Abraomas, pirmas žydas, su savo žmona
Sara ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Dievas jam pasakė: tik sąjungoj su Dievu
gali gimti vaikas. Ši vyro kūno dalis atsakinga už vaiko gimimą, todėl vaikas
turi būti pradedamas sąjungoje su Dievu. Kiekvienas žydų berniukas yra
apipjaustomas aštuntą savo gyvenimo dieną. Dabar visi supranta, kad tai
daroma ir higienos sumetimais.
24I. „Vii apie žydus?44
Koks maistas jums yra košerinis?
Vienas iš 613 Dievo įsakymų, kuriuos randame Toroje, skamba taip: „Nevirk
ėriuko motinos piene.“ Sakysim, karaimai, kurie neturi Talmudo, aiškinan­
čio Torą, šį sakinį supranta tiesiogiai, o žydams „Nevirk ėriuko motinos pie­
ne“ reiškia nemaišyti mėsiškų produktų su pieniškais produktais. Kitas da­
lykas, kokią mėsą mums užginta valgyti. Mes galime valgyti skeltakanopių,
atrajojančių gyvulių mėsą. Sako, kad žydai nevalgo kiaulienos, nes kiaulė
yra purvinas gyvūnas. Kiaulė nė kiek ne purvinesnė už kitus gyvulius. Be
to, šiuolaikinis mokslas įrodė, kad kiauliena nėra sveika žmogui. Kad mėsa
būtų košerinė, gyvūnas turi būti paskerstas ar papjautas tam tikru būdu,
suteikiant jam kuo mažiau skausmo. Tą daro specialus žmogus, ritualinis
skerdikas. Tai, ką mes perskaitėme Toroje dabar, po tiek metų, įrodė moks­
las - jei gyvūnas kankinasi, į jo mėsą patenka toksinų. Daug yra dalykų To­
roje, kurių nesupratome, bet dabar mokslas įrodė, kad tai yra gerai.
O mitas apie macus? Jūs neva dedate įjuos krikščionių vaikų kraujo.
Šis mitas buvo išpopuliarintas dar viduramžiais, inkvizicijos laikais. Kartu
su raganų medžiokle. Mūsų maiste apskritai negali būti kraujo. Macai yra
religinės paskirties paplotėliai, juos mes valgome visas aštuonias Peisach
šventės dienas. Žydai, bėgdami iš Egipto, nespėjo į duonos tešlą įdėti rau­
go, ir išėjo paplotėliai - vanduo su miltais, kepti saulėje. Per Peisach šventę
visi, - ir turtingas, ir vargšas, - prisimindami savo protėvius, išėjusius iš
Egipto, nevalgo nieko miltinio, tik macus.
Kodėl žydai dėvi kepuraites - kipas?
Yra vaikiškas paaiškinimas ir yra rimtų. Mama man sakydavo, jog dėvime
kipą tam, kad Dievas iš viršaus matytų, kuris žmogus yra žydas. Ankstyvojo­
je krikščionybėje visi šventikai būdavo su kepuraitėmis, o dabar jas dėvi tik
aukšti krikščionių bažnyčios hierarchai. O žydai visi jas nešioja. Dėvėti keT
purę mums yra pagarbos ženklas, priešingai nei krikščionių pasaulyje, kur
iš pagarbos ar šventoje vietoje vyrai nusiima kepures.
25Kelionė j t a ms u ma s
Kaip jūs palydite savo mirusiuosius?
Miręs žmogus laidojamas tą pačią arba vėliausiai kitą dieną. Jis nerengiamas
kostiumu ar gražiu drabužiu. Kūnas įvyniojamas į paprastą drobulę. Kad
ir kas šiame pasaulyje buvo tas žmogus, į kitą pasaulį visi iškeliaujame vie­
nodi. Po laidotuvių - septynių dienų gedulas, šeima gedi namie, o draugai,
artimieji ateina aplankyti. Šiuolaikinėje kultūroje šeima rengia gedulingus
pietus, o judaizme yra priešingai - draugai ir artimieji atneša gedinčiai šei­
mai maisto. Po trisdešimt dienų priimta statyti atminimo akmenį, pamin­
klą. Į kapus atnešame ne gėlių, o akmenį kaip amžinybės ir kartu liūdesio
simbolį. Tai lyg dalelė Jeruzalėje sugriautos Šventyklos, prisiminimas apie
jos sunaikinimą mums kelia liūdesį. Tikime, kad atėjus Mesijui Šventykla
bus atstatyta, o tuomet kartu su gyvais į ten įžengs ir prisikėlę mirusieji.
Kaip judėjai įsivaizduoja Dievą? Tai senis danguje, tai jėga - kas tai?
Atėję į sinagogą nerasite jokių atvaizdų - nei Dievo, nei kokių šventųjų. Mes
nesimeldžiame kažkam. Dievas yra visa apimanti esatis. Mes negalvojame
apie jį kaip apie kažką materialaus. Taip palyginčiau: esame kaip skruzdėliu-
kai, bruzdantys žemėje, ir staiga matome praskrendantį milžinišką boingą.
Mūsų suvokimas apie Dievą yra lygiai tokio pat lygmens: ką gali suprasti
skruzdėliukai, matydami praskrendantį boingą? Jie yra matę praskrendan­
čių paukščių, taigi kai kurie skruzdėliukai gali sakyti, kad štai skrenda labai
didelis paukštis. Kiti sakys, kad tai tarsi griaustinis, treti - kad daug lempu­
čių, dar kiti net nesupras, kas tai buvo. Tai primityvus palyginimas, bet jis
teisingas. Turime daryti tai, kas mums pagal jėgas, bet kartu suprasti, koks
ribotas yra mūsų suvokimas.
Pokalbio pabaigoje Simonas pasakoja dvi trumpas istorijas.
26I. „ VAI a p i e ž y d u s ? "
DRUGELIS
Vaikai sugalvojo pasityčioti iš rabino, kuris neva viskį žino. Vienas paėmė į
saują drugelį. Jie nusprendė paklausti rabino, ar drugelis gyvas, ar ne. Jeigu
rabinas pasakys, kad gyvas, jie jį suspaus ir drugelio neliks. Jeigu pasakys, kad
negyvas, vaikas atvers delną, ir drugelis išskris. Rabinas tiesiog neturi šansų.
Jie priėjo prie rabino ir paklausė, ar drugelis delne gyvas, ar ne, o rabinas
atsakė: ,,Aš nežinau, ar jis gyvas, ar ne. Vieną dalyką žinau: viskas yra jūsų
rankose. “
DUŽVĖRYS
Kiekviename iš mūsų gyvena du žvėrys: vienas piktas, kitas geras. Piktas - tai
neapykanta, melas, pavydas, žiaurumas. Geras - tai visos gerosios savybės:
dosnumas, kilnumas, meilė. Jaunuolis klausia vyresnio žmogaus: „O kuris iš
tų žvėrių laimi?u Žmogus atsakė: „Aš nežinau, kuris iš žvėrių laimi kiekviena­
me žmoguje. Vieną dalyką aš žinau: laimi tas žvėris, kurį tu šeri. “
Kurį žvėrį savyje šėrė 1941 m. mūsiškiai? Tie, kurie sudarinėjo žydų sąrašus,
konvojavo, saugojo... Ir tie, kurie šaudė. Ar jie jau patys buvo tapę žvėrimis?A k i s t a t a su p r i e š u
Pasibaigus projektui „Būti žydu“ turėjo vykti konferencija apie Holokausto
edukaciją.
Nekenčiu žodžio „konferencija“. Žodžio „projektas“. Ir žodžio „edukacija“.
Nesu organizavusi nė vienos konferencijos, o pabėgusi iš daugelio. Kas ma­
nęs laukia? Kvietimų maketavimas, dalyvių organizavimas, dalomoji me­
džiaga, pranešimų vertimas, o paskui - nuobodūs tipai tribūnoje, žiovau­
janti publika, dar man teks moderatorės vaidmuo... Brrrr... Na, gal žydiški
pietūs su muzika per pertrauką suteiks nykiam renginiui šiek kiek smagu­
mo? Gal ir košerinio vyno reikėtų parūpinti?
Ką kviesti kalbėti? Tenka pasikliauti žinovais - daug kartų geriu kavą su įvai­
riausiais Holokausto specialistais... Jie siūlo, be Lietuvos istorikų, į konferen­
ciją pakviesti du užjūrio lietuvius: Saulių Sužiedėlį (pirmąkart tokį girdžiu),
Tomą Venclovą (oho, tik ar sutiks?), ką nors dar iš naujojo žydų muziejaus
Varšuvoje. O ko, gink Dieve, nekviesti - tai Lietuvos juodintojo Dovydo Ka-
tzo ir nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo. Jeigu jau būtinai noriu kviesti kurį
nors „kontroversišką“, tai tik ne Zuroffą. Jis neseniai Jeruzalėje pravirkdė iš
28I. „Vėl apie žydus?“
Nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas. Ii f. Zuroffo asmeninio albumo.
Lietuvos atvykusią mokytojų delegaciją, išvadinęs moteriškes žydšaudėmis.
Hmm... Nekas. O jei bus tie du arba katras vienas, ar nekils muštynės? Ne,
sako, neturėtų. Gal susitarsi su Zuroffu, kad nepultų visų virkdyti, juk jis
protingas žmogus. Bet jeigu bus Katzas ir Zuroffas, akademinės bendruo­
menės atstovai tavo konferencijoje tiesiog nedalyvaus, nes aniedu dirba Pu­
tinui. Jis juos finansuoja.
Na, galvoju sau, čia jau visai prastai. Nenoriu Lietuvoje Putino agentų, o ir
pati būti tuo apkaltinta, jeigu jups kviesiu. Tik pasitikslinu: iš kur konsultan­
tai žino apie Putino pinigus tiems dviem nedorėliams? Vienas žinojo, nes
jam kažkas sakė iš JAV ambasados. Kitas irgi neabejojo, nes tarp Zuroffo
draugų Facebook paskyroje rado Algirdą Paleckį. O kur Paleckis, ten ir Pu­
tinas, kaip žinoma...
Man jau darosi linksma... Grįžusi namo susirandu lietuviškos informacijos
apie tuos Lietuvos priešus. Taip, jie metų metus mus juodina visame pasau­
lyje, ne kitaip kaip Putino papirkti... Jie vis liepia mums Holokausto budelius
29Kelionė I t a ms u ma s
patraukti atsakomybėn, dar nurodinėja neleisti ultradešiniųjų eitynių nei
Kauno, nei Vilniaus centre. Zuroffas, matyt, ypač karingas, rašoma, kaip jis
savo nešvariais pirštais rausiasi po mūsų archyvus. Tuomet pažiūriu nelie­
tuviškus šaltinius: tas pats baisuoklis Zuroffas, pasirodo, kviečiamas skaityti
paskaitų visame pasaulyje, parašęs tris knygas, jos išverstos į 18 kalbų. Už
pastangas išgaudyti Serbijos nacius buvo pristatytas Nobelio taikos premijai.
Negavo, tąkart ji buvo įteikta Barackui Obamai.
Taigi parašau tą patį vakarą elektroninius laiškus abiem Lietuvos juodinto­
jams. Vis bus įdomiau - vyno nereikės pirkti... O ir kokia konferencija be
žydų... Kitą dieną gaunu atsakymus - abu klausia, kokiomis sąlygomis yra
kviečiami. Sąlygos kaip ir visiems konferencijos pranešėjams: apmokame
skrydžius, viešbutį ir siūlome penkių šimtų eurų honorarą.
Tik vėliau sužinojau, kad abu Lietuvos juodintojus ištiko šokas: dar niekas
nepriklausomoje Lietuvoje nėra kvietę jų į jokį daugmaž oficialų renginį, o
dar Vilniaus savivaldybėje, o dar viskas apmokėta, o dar normalus honora­
ras. Aš to nežinojau, būčiau kvietusi, bet nesiūliusi honoraro, ech, per vėlu...
Efraimas Zuroffas pranešė, kad netrukus bus Lietuvoje, stebės neonacių ei­
tynes Kovo 11-ąją, tad galime trumpam susitikti. Pagalvojau, gal nesimuš
viešoje vietoje, bet tikriausiai tradiciškai kals prie kryžiaus ir mane kaip
lietuvę už visas Lietuvos nuodėmes. Atlaikysiu, nepravirksiu kaip tos mo­
kytojos.
Įėjusi į kavinę pamačiau tą pabaisą ir iškart supratau, kodėl jo taip bijomasi,
ir ne tik Lietuvoje. Mes pripratę, kad žydai neaukšti, dažnai smulkučiai arba
aptukę (kiek jau tų žydų esame matę?), o čia priešais mane - milžinas, už­
pildantis visą erdvę. (Paskui skaičiau viename PAR laikraštyje, kad Zuroffas
atrodo kaip mamutas). Norisi atsisėsti kuo toliau nuo jo. Susėdam prie di­
desnio stalo. Skvarbios mėlynos akys tiria mane, žydšaudžių tautos atstovę,
su neslepiamu nepasitikėjimu. Pirmas Zuroffo klausimas tiesiai man tarpu-
ragin: „Kodėl darote šį projektą ? Dėl pinigų, kuriuos sumokėjo Europos Są­
junga?“ - „Ne, - atkertu, - darau todėl, kad savo giminėje aptikau žmonių,
kurie, ko gero, yra prisidėję prie Holokausto. Ir jaučiu, kad prisimindama,
30I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? “
pagerbdama nužudytus žydus šiek tiek išperku galimą jų kaltę.“ Papasakoju
apie savo tetos vyrą ir savo senelį.
„Esat, ko gero, pirmas žmogus Lietuvoje, kurį girdžiu pripažįstant savo
giminės kaltę, - sako Zuroffas. - Per savo dvidešimt penkerių metų vei­
klą Lietuvoje nesu sutikęs nė vieno, kuris būtų taip pasakęs. Lietuva - pati
sunkiausia, pati nedėkingiausia šalis, čia tiesa labiausiai slepiama.“ Geriam
mineralinį. Ateina mano eilė smogti: „Sakykit, ar tiesa, kad jūs dirbate Puti­
nui? Juk Putinui naudinga, kad lietuviai visame pasaulyje būtų žinomi kaip
naciai. Tą jūs ir teigiate. Kiek jums Putinas moka?“
Zuroffas nenustemba. Pasakoja ilgai. Apie savo antisovietinę veiklą, savo
santykius su Putino rusais, kurie mėgino juo pasinaudoti savo tikslams. Ir
dėl Paleckio pasiaiškina - tas žmogus turbūt yra vienas iš penkių tūkstančių
jo feisbuko draugų. Taigi po abipusės atakos pagaliau pradedame kalbėtis
kaip normalūs žmonės. Zuroffas sako, kad konferencijoje labai norėtų daly­
vauti, deja, tuo metu turės paskaitų ciklą JAV. Siūlo man kelias kitas pavar­
des. O apie ką jūs kalbėtumėte, jeigu dalyvautumėte, smalsauju.
„Kalbėčiau apie tai, kaip nelengva Lietuvai ir visai Rytų Europai atvirai kal­
bėti apie Holokaustą. Priežastys dvi. Tik Rytų Europoje kolaboravimas su
naciais reiškė aktyvų vietinių žmonių dalyvavimą žudant žydus. Vakarų Eu­
ropoje žydai buvo izoliuojami, bet ne žudomi. Vakarų Europos žydai buvo
vežami žudyti į Rytų Europą - pirmiausia į Lenkijos koncentracijos stovy­
klas, taip pat ir į Lietuvą. Antra, po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos
šalys arba buvo okupuotos, arba pateko į sovietinio režimo įtakos sferą. So­
vietų laikais tiesa apie Holokaustą buvo nutylima arba pateikiama iškreiptai.
Aš nesu koks nors idiotas fanatikas, kad galvočiau, jog Lietuva per keliolika
nepriklausomybės metų gali subręsti tiek, kad drąsiai pažvelgtų į juodąsias
savo istorijos dėmes. Prancūzija tai padarė tik praėjus penkiasdešimčiai
metų po karo. Vis dėlto anksčiau ar vėliau ir lietuviams teks tai padaryti.“
Na, galvoju, nieko baisaus tas Zuroffas, net gaila, kad šito mamuto mūsų
konferencijoje nebus. Siūlau jam paprastą sprendimą - nufilmuoti jo pra­
nešimą dabar, kol jis Lietuvoje, ir parodyti per konferenciją. Taigi trys vie­
31Kelionė I t a ms u ma s
name: ir mamutą turėsime, ir lietuvių istorikai neboikotuos, ir muštynių
išvengsime.
Štai taip prasidėjo mano pažintis su Lietuvos juodintoju ir mokytojų virk­
dytoje Su žmogumi, kuris ketvirtį amžiaus atkakliai medžioja nacius visa­
me pasaulyje, medžioja praktiškai vienas, su šiokiu tokiu mažos jo įstaigėlės
finansavimu iš JAV, tačiau be Izraelio valstybės paramos. Zuroffui būnant
Vilniuje Izraelio ambasadorius Lietuvoje jį praktiškai „pasiuntė“, esą visur
tik važinėjąs ir gadinąs žmonėms nuotaiką...
Nacių medžiotojo pranešimą nufilmavome viešbutyje prie stoties, fojė, gar­
siai šnekančių rusų turistų fone. Po įrašo atsisveikinome. Stipriai paspaudė­
me vienas kitam rankas. Pasakiau Zuroffui: „Žinote, kokia mano svajonė?
Kad kada nors tokioje konferencijoje apie Holokaustą aš galėčiau paprašyti
jūsų ir pono Katzo išeiti iš salės ir uždaryti duris iš anos pusės. Atėjo laikas,
sakyčiau jums, ir mes patys, lietuviai, be jūsų pagalbos išsiaiškinsime savo
praeities juodas ar pilkas dėmes.“ - „Puiku, tai ir mano svajonė“, - atsakė jis.
Grįždama namo galvojau apie tai, ką kalbėjo Efraimas Zuroffas, apie tai,
kiek jo žodžiuose apie Rytų Europos žydšaudystes yra tiesos, ką apie Lie­
tuvos žmonių kaltes kalbės mūsų konferencijos pranešėjai lietuviai. Ir dar
viena mintis toptelėjo: turėtų būti įdomu drauge su Efraimu Zuroffu per­
važiuoti per žydų žudynių vietas Lietuvoje ieškant dar gyvų liudininkų, ieš­
kant tiesos. Pradėtume nuo Linkmenų, kur gyveno jo proseneliai, kritę nuo
kulkos Paneriuose. Galėtų gimti dokumentinis filmas puikiu pavadinimu -
„Kelionė su priešu“. Ką rastume toje kelionėje mes, priešai, lietuvė ir žydas?
Kieno versija apie Holokaustą Lietuvoje pasitvirtintų: vadovėlinė Lietuvos
tiesa ar visai kita, šiurpi ir todėl nutylėta? O kas, jei Zuroffas ne pabaisa? Kas
tuomet pabaisa?Ar mes a t s a k i n g i už savo i s t o r i j ą ?
Nuostabus klausimas, sutinkate? Neįtikėtina, bet tiesa: taip pavadintas sky­
rius apie Holokaustą Švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduotame isto­
rijos vadovėlyje. Taigi „Laikas“, istorijos vadovėlis 10 klasei, leidykla „Brie­
dis“, 2007 m.
Įdėmiai skaitau.
Lietuvos žydų ir jiems talkinusių kai kurių lietuvių padugnių aukomis tapo
per 130 tūkst. žmonių (p. 118).
Skyrius „Ar mes atsakingi už savo istoriją?“
Šiais laikais Vakaruose lietuviams dažnai lipdoma žydšaudžių etiketė, tiki­
nama, kad lietuvių antisemitizmas turi gilias istorines šaknis, kad vietos gy­
ventojai noriai dalyvavo žydų žudynėse. Iš tikrųjų buvo kitaip. [...] Iš pradžių
tautas sukiršino bolševikai, vėliau - nacistai. Antrojo pasaulinio karo metais
žydų persekiojimų ir naikinimų organizavo bei vykdė nacistinė Vokietija, kuri
buvo okupavusi Lietuvų. Akivaizdu ir tai, kad be kolaboravusios su nacistais
33K e 11 o n 6 j t a m s u m a s
lietuvių valdžios paramos nebūtų pavykę išžudyti tiek daug mūsų žydų. Keli
tūkstančiai žudynių dalyvių pažymėjo Lietuvą nenuplaunama kruvina
dėme.
Ar lietuvių tauta atsakinga už holokaustą? Buvęs Kauno geto kalinys profeso­
rius Aleksandras Štormas teigė: „Galbūt blogiausias holokausto palikimas yra
abipusis polinkis užkrauti atsakomybę tautoms ir žmonių grupėms ir augantis
nenoras - taip pat abipusis - atskirti kaltus , nekaltus ir pačius kilniausius ,
kurių buvo visose tautose. “ [...] 1994 metais Lietuvos Respublikos Seimas rug­
sėjo 23-iąją - Vilniaus geto likvidavimo datą - paskelbė Lietuvos žydų genoci­
do atminties diena (p. 121).
Skyriaus pabaiga.
Skaitau, ir man nesueina galai. Ar žydus žudė „kai kurios lietuvių padug­
nės“, kaip teigiama p. 118, ar vis dėlto žudynes rėmė „su naciais kolabo­
ravusi Lietuvos valdžia“, kaip teigiama p. 121, be to, net „keli tūkstančiai
žudynių dalyvių pažymėjo Lietuvą nenuplaunama kruvina dėme“? Tai ar
teisingai suprantu, kad tuometinė Lietuvos valdžia rėmė padugnes, vadina­
si, pati buvo tokia? O padugnių buvo keli tūkstančiai? Daugoka... O gal tie
keli tūkstančiai, remiami Lietuvos valdžios, buvo ne padugnės, o... kas jie
buvo? Ir jeigu vadovėlis siūlo atskirti kaltuosius nuo nekaltų ir pačių kil­
niausių - tai atskirkime.
Kalti dėl 96 procentų Lietuvos žydų žūties (be nacių). Trys variantai:
Padugnės.
Lietuvos valdžia.
Tūkstančiai lietuvių.
Kuris variantas teisingas? Ar visi trys?
Taip aš pradėjau atsakymų paieškas. Mane įkvėpė ir istoriko Nerijaus Šepe­
čio straipsnis, kurį po projekto „Būti žydu“ perspausdino net trys Lietuvos
portalai. Istorikas svarstė, ar šis projektas nebuvo tik „naudingų idiotų šou“:
34I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? "
Tie, kas dalyvavo Lietuvoje išžudant mūsų žydus - daugiausia lietuviai. Irkų?
Darykime jų sąrašus, dar geriau - rašykime jų biografijas palengva atskleis­
dami (jei pavyks) tipinius bruožus, bet tiesiog neatiduokime mūsų žydų tiems,
kurie pagal tapatybę yra nacių medžiotojai (kaip Zurojfas) ar istorijos gynėjai
(kaip Katzas). Nes jiems mūsų gyvenę ir išžudyti žydai - tik instrumentas.*
Žodžiai „Ir ką?“ paskatino mane pradėti knygą - vienos moters kelionę tie­
sos link. Svarbiausia taisyklė šioje mano kelionėje - gilintis tik į tai, kas para­
šyta, išleista ar pasakyta Lietuvoje, parašyta ar pasakyta mūsiškių, Lietuvos
žmonių. Ne tų, kurie gyvena JAV ar Izraelyje. Jokių liudijimų iš anapus.
Nuo ko pradėti? Gal nuo vaikų - Holokausto liudininkų?
* Nerijus Šepetys. „Būti žydu“ Lietuvoje: Šoa atminimo stiprinimas, pilietinio sąmonin­
gumo ugdymas, o gal... naudingų idiotų šou?“ 15min.lt, 2015 m. balandžio 30 d.II. Mūsiškiai. Valkai, kurie matė
Vašingtono Holokausto muziejuje saugoma keli šimtai vaizdo įrašų -
interviu* su Lietuvos žmonėmis, kurie matė 1941 m. įvykius. Arba kurie
dalyvavo Holokauste.
L a i mo n a s No r e i k a
Aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Laimonui 1941-ųjų vasarą buvo 14 metų.
1941-ųjų birželį , kai prasidėjo karas, mes su broliu dirbom knygrišykloj. Grįž­
dami namo posūkyje iš Vytauto prospekto pamatėm stovinčių minių žmonių.
Gal kokių penkiasdešimt, nedidelė minia, ant šaligatvio sustoję jie ten sutilpo.
Mes su broliu priėjom. Man tada buvo penkiolikti metai, broliui jau aštuonio­
lika. Ašprisigrūdau prie tvoros, ten buvo tokia pinta vielinė tvora. Prisigrūdau
visai arti. Tai buvo „Lietūkio“garažas. Trejos durelės į garažų buvo atidarytos,
o kiemas pilnas arklių mėšlo. Jo tiek daug - turbūt tame garaže ar vokiečiai, ar
rusai prieš bėgdami laikė arklius ir susikaupė pilna to mėšlo.
Tiesiai prieš mano akis stovi vyras juodais rūbais apsirengęs, inteligentiškas
toks, ir kitas ant kelių klūpo ir graibsto tų mėšlų. O tas inteligentiškasis muša
tų per nugarų su geležine štanga ir rėkia: „Norma! Norma! Norma!“ O tas
* Visi keturi šio skyriaus interviu - iš Vašingtono Holokausto muziejaus fondų. Jeffo ir
Toby Herrų kolekcija.
36II. Mūsiškiai. Valkai, kurie mate
žmogus renka tą mėšlą, mėšlas krenta jam iš ranką, tas vėl duoda jam su ge­
ležine štanga per nugarą ir vėl rėkia: „Norma!“
Mačiau dvi grupes. Vienas vieną muša, kitas kitą. Klaikus siaubas. Kitur net
nežiūrėjau... ir tas žmogus paskui nukrenta ir nebepasikelia. Tada tas paima
?ydi| žudynės „Lietūkio“ garažo kieme.
37K e 11 o n A I t a m s u m a s
šlangą, kur mašinas plauna, ir pila vandenį ant jo, ir tas pradeda krutėti, kel­
tis... Tada vėl muša, vėl mėšlas ir vėl: „Norma, norma!“
Trys garažo vartai atidaryti, ir ten matau susmukusius, nejudančius žmones.
Ten toliau viduje tamsa, nieko nesimato. Prie vartų vieni žmonės stovi, kiti
guli. Gyvi? Negyvi? Nekrutantys. Man liko įspūdis, kad ten visi - ir mušantys,
ir mušamieji buvo kostiumuoti, inteligentiški žmonės, ne kokie darbininkai.
Kraujo nemačiau, tik mėšlas ir vandens srautai.
Minioje nebuvo nei pritariančių, nei protestuojančių, visi tik žiūrėjo prisigrū­
dę prie tos tvoros. Smalsuoliai. Buvome ten gal dešimt minučių, gal daugiau...
Paskui brolis mane už pečių paėmė ir nutraukė nuo tos tvoros, ir mes patrau­
kėme namo.
O tuo metu kitoj pusėj Vytauto prospekto buvo Kauno miesto centrinės kapi­
nės ir ten vyko žuvusių baltaraiščių laidotuvės. Grojo gedulingi maršai. Klai­
kuma. Čia tos žudynės, čia tas maršas.
Grįždami namo išgirdom šauksmus. Ten baltaraiščiai gaudė žydus, kad tie
nurinktų lavonus nuo jų susprogdinto Aleksoto tilto. Tie lavonai buvo visur: ir
vandeny, prispausti griuvėsių. Kitų dienų lavonų jau nebebuvo. Ar juos išvežė
kur, ar atkabino nuo griuvėsių ir paleido Nemunu pasroviui?
2004 m. spalio 7 d., Vilnius
1941 m. birželio 27 d. „Lietūkio“ garaže dalbomis buvo užmušti 52 Kauno
žydai.Jul i us Š mu l k š t y s
Filosofijos daktaras, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.
1941-ųjų vasarą Juliui buvo 11 metų.
Mes maudėmės Kulautuvos pliaže, Nemune. Staiga išgirdome šūvius ir pa­
matėme , kad tie garsai eina iš kitos Nemuno pusės. Ateidavo būrys žmonių,
išgirsdavom šūvius, ir tas būrys žmonių pradingdavo, turbūt įkrisdavo į duo­
bę. Mes įlindom į karklų krūmus prie Nemuno ir žiūrėjom gal kokį pusva­
landį ar ilgiau, bet paskui pastebėjom, kad iškilo iš tos vietos garų ar dūmų
stulpas.
V
Mes grįžom atgal į Kulautuvos miestelį. Miestelyje pamatėm susirinkusius
žmones, jie labai karštai kalbėjo. Sustojom paklausyti. Aš išgirdau iš vienų,
kad čia buvo šaudomi Zapyškio žydai ir kad tas mūsų neliečia, ne mūsų rei­
kalas. Bet taip pat buvo žmonių, kurie sakė: bet tai mūsų draugai, mūsų pa­
žįstami. Buvo net vardai minimi. Man pasiliko įspūdis, kad tie žmonės buvo
pasidalinę į dvi puses: vieni buvo sukrėsti, kad žmonės buvo šaudomi, o kiti
visai nebuvo sukrėsti ir turėjo įvairių argumentų, kad čia nieko tokio.
39Kelione I tamsumas
Vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų tą dieną buvo šaudomi Zapyškio žydai, dar
sužinojau, kad, kaip ir daug kur buvo daroma, sušaudyti, į duobes sukritę
lavonai buvo užkasami, buvo pilamos kalkės, o ant kalkių - vanduo, ir užtat
tie garai pakilo į viršų.
2001 m. gegužės 9 d.
Zapyškio policijos nuovados vado raportas apie sulaikytus žydus.An t a n a s K mi e l i a u s k a s
Dailininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
1941-ųjų vasarą Antanui buvo 9 metai.
Butrimonyse, kur mes gyvenome, didžiąją miestelio dalį sudarė žydai. Namas
prie namo, visur parduotuvės. Jose visko pilna, žmonės po bažnyčios eina į tas
krautuves. Visur judėjimas.
Paskui žydus pradėjo registruoti ir prisegė geltonas žvaigždes ant atlapo iš
priekio. Tai čia dar nieko, bet kažkaip buvo labai nemaloniai, kada prisegė
dar ir ant nugaros, tarsi specialiai*būtų koks taikinys šaudyti.
Tą šaudymo dieną išgirdau iš tėvų, kad visus žydus suvarė aikštėj ir liepė nusi-
rengt rūbus. Tai buvo visiems siaubas. Mes, vaikai, supratom, kad bus kažkas
baisaus. O paskui vakare juos mušė, nes girdėjosi dejavimas. Mes norėjom eiti
pažiūrėti, bet neleido vaikų. Jau duobės miške buvo iškastos ir visi žinojo, kad
žydus šaudys, ir laukė to.
41Kellonö I tamsumas
Mes, vaikai, nuėjom į Klydžionių miško pusę kitą dieną pavakary. Dangus
link Butrimonių į vakarų pusę buvo toks raudonas, o gal tik taip prisimenu
iš to siaubo... Mes nuėjom, už namo taip pasislėpę ir žiūrėjom. Juos atvarė,
beveik neprisidengusius, nuogi buvo, be rūbų. Gal tik su triusikais. Jų buvo gal
dešimt. Jie stovėjo prie pat duobės krašto. Šovė, ir jie visi krito. Šovė iš nugaros,
rankos tų žmonių irgi buvo sudėtos už nugaros. Tų, kurie šaudė, irgi buvo gal
dešimt, jie visi buvo su žalsvom uniformom.
Žmones atvesdavo partijom iš miestelio. Nei jiems kalbėjo ką, nei jie laukė. Dau­
giau vedė moteris ir senesnius žmones, nes jaunesnius jau anksčiau buvo išvežę į
Alytų sušaudyti. Gal bijojo pasipriešinimo. Atveda, nušauna ir kitus varo.
Paskui po tų šaudymų sapnuodavau košmarus. Duobes. Gal visi vaikai sap­
nuoja košmarus? Kas matė tuos šaudymus, liko paveiktas visam gyvenimui.
Teisybės nėra nei per nago juodymą.
Tėvai pasakojo, kad paskui žydų rūbus sukrovė vieno namo antrame aukšte,
virve surišo į ryšulius ir leido iš antro aukšto pro langą žemyn. Buvo žmonių,
kurie juos ėmė. Tai va koks bjaurus reikalas.
Tie, kurie ten dalyvavo žydus šaudant, paskui bandė įtikint, kad žydai iš­
naudojo žmones. Tie patys paskui prisidėjo, kai sovietai žmones į Sibirą vežė.
Dažniausiai tai buvo nusigyvenę žmonės, kuriuos lengva buvo įtikinti, kad jie
biednai gyvena, nes juos išnaudoja žydai. Manė, paims iš žydų ką nors, kai jie
bus sušaudyti. Paskui tie patys sakė, kad juos išnaudoja turtingi, lietuviai. Ir
vežė į Sibirą tuos išnaudotojus. Ir vokiečiai, ir rusai naudojo tuos pačius me­
todus. Buvo toks vienas, kuris veždavo žydui į Kauną grūdus. Žydas duodavo
jam užsidirbt. O tas kalbėjo, esą jis žydo tarnas ir žydas jį išnaudojo. Yra tokių
žmonių, kurie gali šauti į bet ką, kad ir į vaiką. Jei ateity ateitų kokie kinai
ir sakytų, kad reikia šaudyti dailininkus, nes jie ne dirba, o išnaudoja, tai ir
atsirastų pakankamai žmonių - tokių, kurie šaudytų. Tik reikia, kad atsirastų
tokia valdžia, toks organizatorius. Yra toks tipas žmonių - žemesnio intelekto
ir išsilavinimo - juos nesunku įtikinti...
1998 m. balandžio 19 d.Mar celi j us Mar t i na i t i s
Poetas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
1941-ųjų vasarą Marcelijui buvo 5 metai.
Mačiau žydų žudynes du kartus. Mano atsiminimai yra labai giliai įsirėžę į
atmintį.
Grįžom su tėvu iš turgaus Raseiniuose. Ganyklose buvo žydų getas, ir žydai
voromis buvo varomi vadinamuoju Jurbarko plentu. Mes važiuodami veži­
mu lenkėme tas voras, vedamas sušaudyti. Buvo labai keista, kad varomi tiek
daug žmonių, o tik keturi su automatais šonuose. Aš būdamas vaikas stebė­
jausi: kodėl jie nebėga.
Kitų kartų mums grįžtant iš Raseinių mus sustabdė prie posūkio į keliukų.
Buvo atvaryta grupė. Jiems liepė nusirengti. Ir moterys nuogos buvo. Kažkodėl
juos šaudė ne sustatytus. Du vyrai paėmė kartį, nuleido į duobę prie krašto ir
palei jų vaikščiodami šaudė.
43Kelionė j tamsumas
Buvo rugiapjūtė, rugpjūčio pradžia. Gražios, šiltos dienos. Buvo labai daug
šaudymų. Kas dieną keli kartai būdavo. Girdėti klyksmai, baisiai toli girdėti, iš
už kalno. Ir žinom, kad tuoj pradės šaudyti. Išgirsdavo žmonės šaudymus lau­
kuose, sustodavo. Melsdavosi moterys, klaupdavo, kada išgirsdavo šauksmus.
Paskui girdėti automatai. Paskui tyla, tyla, tyla.
Kai šaudydavo, užberdavo žemėm, paskui kitą partiją, kitą. Taip likdavo
gyvų. Tai naktį jie ateidavo į mūsų kaimą, išlindę iš po žemių, išsikapstę. Aš jų
likimo nežinau, nes nuo vaikų labai slėpdavo, vaikai išsipasakodavo. Tie žmo­
nės išliko, jų neišduodavo. Esu matęs atšliaužiantį vieną kruviną, ir jis paskui
dingo. Gal pernakvojo pas tėvus, gal kas perėmė, nežinau.
Paskui dar vienas žiaurus dalykas. Nemačiau, bet pasakojo, kad vaikų nešau­
dydavo, vaikus užmušdavo. Trenkdavo į medį, skildavo kaukolės ir tada juos
mesdavo į duobę. Nes vaiką labai sunku nušauti, jo nedaug tėra.
Kas šaudė? Mano matytas vaizdas toks: būdavo vokiečių, bet jie kažkaip ato­
kiai buvo. Šaudė vietiniai. Iš mūsų kaimo du buvo. Uleckas ir Savickis. Dar
vienas iš gretimo kaimo. Kaimynai, kur gyveno už kelių šimtų metrų, po šau­
dymo užeidavo pas mus. Pagėrę. Dėvėjo uniformas, ant rankovės kaukolė.
Labai didžiavosi ir vis rodydavo tą ženklą. Norėdavo išgert, tai atsinešdavo
drabužių ir daiktų, siūlydavo tėvams, bet jie neimdavo. Visam kaime niekas
neimdavo. Uleckas po karo buvo išėjęs į mišką, bet klajojo vienas, nes partiza­
nai jo nepriėmė. Paskui jį nušovė. Savickis slapstėsi, žiemą jį rado sodyboj, jis
bėgo basas per sniegą. Pašovė, ir liko jo kruvini pėdsakai lauke.
Kur žydai sušaudyti, po karo ten karves ganė. Vėliau pradėjo tiesti magistralę
Kaunas-Klaipėda. Tiesino kelią ir nežinojo, kad ten kapai. Kasė, ir pradėjo
kaukolės, kaulai virsti. Paskui užasfaltavo tas kapines.
1998 m. rugsėjo 28 d.III. Mūsiškiai. Politikai
Vardan tos
Lietuvos
Vienybė {...be žydų)
Po 1940 m. sovietų okupacijos Lietuvoje kilo didžiulė neapykanta žydams.
Kodėl? Juk jie, žydai, pasitiko rusus su gėlėmis. Jie, žydai, trėmė lietuvius į
Sibirą. Jie, žydai, užėmė visas vadovaujamas pozicijas. Jie, žydai, tardė, kali­
no ir kankino Lietuvos patriotus NKVD kalėjimuose.
Štai toji teisybė apie žydus. Ją to meto lietuviai matė, girdėjo, apie tai skaitė.
Žydai prie sovietų atsirado valdžioje.
Teisybė. Juk prie Smetonos žydų valdžioje nebuvo. Jie neturėjo teisės dirbti
valdiško darbo. Prie sovietų valdiškose struktūrose staiga atsirado žydų ir
jie tapo labai matomi. Labai erzinantys. Nesvarbu, kad jų buvo nedaug, bet
jų buvo.
Žydai pasitiko Raudonąją armiją su gėlėmis.
Armijos atsiradimas reiškė jiems išsigelbėjimą nuo mirties. O patys pir­
mieji Raudonąją armiją kuo draugiškiausiai pasitiko ne žydai, o Lietuvos
kariuomenės karininkai, „vykdydami kariuomenės vado gen. Vitkausko
ir kariuomenės štabo viršininko gen. Pundzevičiaus birželio 15 d. įsaky­
45Kelionė I tamsumas
mą. Buvo atsitikimų, kai Lietuvos keliais riedėjusių, tačiau, pristigus dega­
lų, pakeliui įstrigusių tankų bakus degalais užpildydavo Lietuvos armijos
benzovežiai“*.
Žydai buvo komunistai arba jiems prijaučiantys.
Faktai: „1941 m. sausio 1 d. Lietuvos komunistų partiją sudarė:
63,5 procento lietuvių, žydai ir rusai - po 16 procentų.“**
Žydų turtas prie sovietų nenukentėjo.
Faktai: „Apie 83 procentus Sovietų valdžios nacionalizuotų įmonių
priklausė žydams.“***
Žydų netrėmė į Sibirą. Žydai patys mus trėmė.
Faktai: „Ne mažiau kaip 20 procentų visų 1941 metais į Sibirą ištremtų
žmonių sudarė žydai.“****
„Centrinis štabas sudarytas žmonių trėmimo operacijai vadovauti: visi 9
atvykę iš Rusijos: Bykov, Bakulin, Gerasimovič, Guzeev, Choleva, Ivanov,
Medvedev, Nikolin, Popov.“*****
* Liudas Truska. Holokausto prielaidos Lietuvoje. Iš: Šoa (Holokaustas) Lietuvoje. Skaiti­
niai. II dalis. Sudarė Josifas Levinsonas. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muzie­
jus, 2004, p. 137-138.
* Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių byla:
dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 137.
*** Ten pat, p. 74.
**** Aleksandras Štromas. Žydų ir nežydų patirtis. Iš: Šoa (Holokaustas) Lietuvoje , p. 189.
***** Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: antisemitizmo
Lietuvoje raida. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas, 2005, p. 222.
46III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
Dauguma saugumiečių buvo žydai.
Faktai: „1941-ųjų gegužės pabaigoje rusakalbiai saugume sudarė 52,2 proc.,
lietuviai - 31,2 proc., žydai - 16,6 proc. saugumo aparate dirbusių
darbuotojų.“*
Rainių miškelyje mūsiškius žudė žydai.
Rainių egzekucijos vykdytojo Domo Ročiaus parodymai: „Sušaudymą
vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas
Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas
Pocevičius.“**
1940-aisiais „Žydai komunistai negalėjo nujausti, kokį kozirį nacionalistams
ir Lietuvos antisemitams (o vėliau ir nacių okupantų propagandai) jie įdavė
į rankas.“***
„Žydo-bolševiko įvaizdis gimė ne Lietuvoje, jis atsirado reiche, ir iš ten jį
implantuoti padėjo Lietuvių Aktyvistų Frontas.“****
1941-ųjų pavasarį iš Berlyno į Lietuvą pradėjo plaukti atsišaukimai.
* Liudas Truska, Arvydas Anusauskas, Inga Petravičiūtė. Sovietinis saugumas Lietuvoje
1940-1953 metais. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
(LGGRTC), 1999, p. 93.
** Rainių tragedija, 1941 m . birželio 24-25 d. Parengė Arvydas Anusauskas ir Birutė Bu-
rauskaitė. Vilnius: LGGRTC, 2000, p. 6-7.
*** Liudas Truska, Arvydas Anusauskas, Inga Petravičiūtė. Sovietinis saugumas Lietuvoje
1940-1953 metais , p. 71.
**** Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
byla , p. 81.Li et uvos a k t y v i s t a i
Aktyvistų sveikinimas - pakelti aukštyn dešiniąją ranką.*
Iš Lietuvos aktyvistų fronto atsišaukimo į tautą
Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) susikūrė Berlyne, Lietuvos pasiuntinio
Vokietijoje Kazio Škirpos bute. Tik pusmetis iki karo... Lietuva okupuota
sovietų... Lietuva tyli. Ji dar nepatyrė tremties - netrukus patirs. Tačiau emi­
gracijoje - tūkstantis buvusių nepriklausomos Lietuvos politikų, ir jie imasi
veiksmų.
Kazys Škirpa - pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, ambicingas poli­
tikas, kurio prezidentas Antanas Smetona kažkodėl nenorėjo skirti ministru
pirmininku. Smetona, kuris jau gyvena JAV, - Lietuvos neutraliteto šalinin­
kas. Škirpa, kuris jau seniai gyvena Berlyne, Lietuvos ateitį mato tik kartu su
Hitlerio Vokietija. Jis čia savas, turi daug draugų. Škirpa planuojamus akty­
vistų fronto kūrimosi veiksmus derina su vokiečių karinės vadovybės atsto­
* LYA, К-l, ap. 58, b. 12949/3, vokas 64-16.
48III. Mūsiš ki ai . Pol iti ka i
vais. „Kazys Škirpa palaikė ryšius su vokiečių Vyriausiąja karine vadovybe
(OKW), karine žvalgyba (Abwehr), su vokiečių saugumu SD (Sicherheits­
dienst). Škirpa buvo įsitikinęs Lietuvos neutralumo priešininkas, propagavo
glaudžią valstybės ekonominę ir karinę sąjungą su Vokietija.“* Vyksta LAF
vyrų posėdžiai, rengiama informacinė propagandinė medžiaga, netrukus
padėsianti sutelkti lietuvius į kovą su bolševikais ir žydais. Kova - tik drauge
su vokiečiais. LAF ruošia sukilimą, kuris, kaip sutarta su reicho atstovais,
prasidės tą pačią dieną, kai vokiečių armija įžengs į Lietuvą.
Vienas naujų LAF narių - jaunas teisininkas Mykolas Naujokaitis. Jis
1940 m. žiemą gestapo padedamas perėjo sovietų okupuotos Lietuvos ir Vo­
kietijos sieną, ketindamas vykti pas brolį į Ameriką. Neišvyko. Gavo darbo
Berlyne, o netrukus ir LAF užduotį vėl eiti per sieną su informacine me-
Karikatūra, rasta Mykolo Naujokaičio portfelyje.
* 1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pokalbis su Sauliumi Sužiedėliu. Iš: Šoa (Holokaus­
tas) Lietuvoje, p. 163.
49Kelionė I tamsumas
džiaga Lietuvai. Mykolas turės burti lietuvius - steigti LAF skyrius Kaune,
Vilniuje, Panevėžyje ir Utenoje. Balandžio pradžioje LAF rūpesčiu vokiečiai
Naujokaičio laukia Tilžėje, viską parengę, kad jis galėtų sėkmingai perei­
ti sieną: du pistoletus, šovinių, chemikalų slaptam rašalui gaminti - šiuos
kartu su LAF atsišaukimais turi perduoti Lietuvoje laukiantiems žmonėms.
Su šunimi patruliuojantis sovietų pasienietis pamato Naujokaitį ir du su juo
sieną kertančius vyrus, šauna ir sužeidžia narsųjį LAF ryšininką. Šis bėgda­
mas pameta portfelį su visa LAF vadovų parengta propagandine medžiaga.
Atsišaukimuose keliama lietuvių kovinė dvasia prieš būsimą antisovietinį
sukilimą:
Visiems lietuviams
Щ
I Perskaitęs duok kitam
f
1
f
I
I
jį
I
i
I
ŠALIN ŽYDUS
Gedimino laikais užplūdo Lietuvą žydai.
Lenkų bajorų vergijos metu lietuvis virto baudžiauninku-vergu, o
žydas - prekybininku, pirkliu.
Užėmė Lietuvą caristinė Rusija - žydija klestėjo ir toliau; lietuvis,
neturėdamas laisvės, neteko dar ir spaudos.
I Didžiojo karo audrose trūko geležiniai Rusijos pančiai, bet
I tebekrimto mus nuožmiausias mūsų tautos parazitas - žydas...
I Okupavo Lietuvą bolševikai - žydai visi, kaip vienas, su
į raudonais skudurais juos sutiko: žydai džiūgavo užkorę mums
i komunistiškai žydišką vergiją.
I LIETUVI, šiandien Tavo artimuosius ir draugus žudo tų
I išsigimėlių gauja. Visa Lietuva paplūdo geriausių savo sūnų
I kraujuje.
50III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ GULDĖ GALVAS MINDAUGO,
KĘSTUČIO IR VYTAUTO VYRAI.
NE ŠITO TIKĖJOSI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE KRITĘ
LIETUVIAI SAVANORIAI.
Amžiais vergavęs, LIETUVI, Į KOVĄ UŽ LAISVĘ.
MIRTIMI KERŠYKIME ŽYDAMS IR KOMUNISTAMS UŽ
NEKALTAI IŠLIETĄ BROLIŲ KRAUJĄ.
Amžiams išnaikinkime prakeiktą apgavikų, išnaudotojų ir
galvažudžių giminę.
LIETUVIAI, kas tik dar gyvas, VADUOKIME TĖVYNĘ IŠ ŽYDŲ
VERGIJOS.*
Kitas atsišaukimas skirtas LIETUVOS JUDOŠIAMS ir baigiasi žodžiais:
„Jūsų nuteriota ir apdraskyta LIETUVA JAU PASIRENGĖ KELTIS. Jūsų la­
vonais atžengs mums laisvė.“**
Pamestame Mykolo Naujokaičio portfelyje NKVD rado tokį atsišaukimų
skaičių:
Šalin žydus - 69.
Lietuvos judošiams - 93.
v
Amžiams išvaduokime Lietuvą - 35.
Nei portfelyje rastuose, nei kituose LAF tekstuose neminimas prieš karą
buvusios nepriklausomos valstybės atkūrimas ar nepriklausomybės tęsti­
numas. Viename iš portfely Lietuvon gabentų tekstų apgailestaujama, kad
* LYA, К-l, ap. 58, b. 12949/3,1.1, vokas 63-16.
"* Ten pat, vokas 63-14.
51Kelionė j tamsumas
„Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir pan. elementai, savo
labu žiauriai išnaudoję lietuvius“*. LAF tekstai sukurti 1941 m. pavasarį.
Po kelių dienų pasienyje sugautas ir dar kartą sužeistas Mykolas Naujokaitis
tardomas papasakojo NKVD, kas vyko Berlyne, LAF būstinėje, minėdamas
LAF vadų pavardes, bet neįvardydamas Kazio Škirpos. Po pusantro mėnesio
kalėjime, prasidėjus karui, Naujokaitis atgavo laisvę. 1944-aisiais kartu su
vokiečiais pasitraukė į Vakarus. 1998 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adam­
kus Mykolą Naujokaitį apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kry­
žiumi.
LAF vadas, reicho bičiulis ir Lietuvos patriotas Kazys Škirpa derina sukilimo
organizavimą su vokiečių karine vadovybe. „Lietuvių sukilimas buvo pa­
ruoštas su OKW žinia“, rašo jis pats savo atsiminimų knygoje „Sukilimas“**.
Organizuojamo sukilimo tikslas - ne tik parodyti vokiečiams ir pasauliui,
kad Lietuva priešinasi sovietų okupacijai, bet ir siekti nepriklausomybės.
Škirpa tikėjosi, kad vokiečiai, pamatę lietuvių pastangas, lojalumą reichui,
suteiks Lietuvai nepriklausomybę, o jis pats, tiek nusipelnęs Vokietijos val­
džiai, stos prie valstybės vairo. Vokiečiai sveikino sukilimą, dalyvavo pla­
nuojant jį, tačiau Škirpos kalbas apie nepriklausomybės siekius nuleisdavo
negirdomis.
Reichas nematė reikalo informuoti lojaliųjų lietuvių apie savo karinius
planus. Kazys Škirpa prisimena, kad vienas iš LAF žmonių dirbo Berlyne
spaustuvėje ir naktį iš birželio 21 dienos į 22-ąją netyčia pamatė krūvas iš­
spausdintų Hitlerio atsišaukimų „Į Rytų frontą“. LAF vadovybė, žinodama,
jog Hitleris mėgsta pulti naktį iš šeštadienio į sekmadienį, suprato, kad bir­
želio 22-ąją jis pradės karą. Tą pačią dieną per Berlyno radiją buvo paskelb­
tas LAF atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“.
Atsišaukimas tuoj pat imtas platinti Lietuvoje.
* Ten pat, vokas 69-15.
** Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentinė apžvalga. Vašing­
tonas, 1973, p. 367.
52III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
AMŽIAMS IŠVADUOKIME LIETUVĄ NUO ŽYDI JOS JUNGO
Broliai ir seserys lietuviai. Netrukus ateis seniai laukta valanda,
kada lietuvių tauta atgaus savo tautinę laisvę ir atstatys Lietuvos
valstybės nepriklausomybę.
Šiandien visi stojame į kovų prieš vienų bendrų dvilypį priešų.
Tas priešas yra raudonoji armija, rusiškasis bolševizmas. [...]
Mes visi įsitikinę, kad šio priešo didžiausias ir paslaptingiausias
talkininkas buvo žydas. Žydas nepriklauso jokiai tautai ar
bendruomenei. Jis neturi tėvynės ar valstybės. Jis visuomet yra tik
žydas. [...] Rusiškasis komunizmas ir jo amžinasis tarnas žydas -
yra vienas bendras ir tas pats priešas. Rusiškojo komunizmo
okupacijos ir žydijos vergovės pašalinimas yra bendras ir pats
švenčiausias reikalas. [...]
Vytautas Didysis suteikė žydams Lietuvoje prieglaudos teisę,
tikėdamasis, jog jie neperžengs svetingumo prievolių. Bet Izraelio
erkei tai buvo tik pirmoji proga įsikibti į lietuvių tautos kūnų.
Netrukus po to žydai vis daugiau plito ., kaip vertelgos sukčiautojai,
pinigų skolintojai, nuošimčių lupikai, karčiamų steigėjai. [...]
Patys pikčiausi čekistai, lietuvių įskundėjai ir suimtųjų lietuvių
kankintojai buvo ir yra žydai. [...] Vienu žodžiu, žydai yra visur
patys šuniškiausi lietuvių darbininkų, ūkininkų ir miestelėnų
kankintojai, išnaudotojai ir nepasotinamos erkės.
I Lietuvių aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo
iškilmingiausiai pareiškia:
Ą
I
I
•i
1. Senoji Vytauto Didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos
teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama;
2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas yra įsakmiai įspėjamas
nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę;
3. Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės
išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar
53Kelionė I tamsumas
I
skriaudimo veiksmais, atskirai bus traukiami atsakomybėn ir
I II
užpelno tinkamą bausmę. Visų dorųjų lietuvių pareiga - imtis
I
priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant,
У
bausmei įvykdyti;
i
I 4. Visas Lietuvos žydų valdytas ar tebevaldomas nekilnojamasis
I
turtas pereis lietuvių tautos nuosavybėn; [...]
I
į j
p
I
į*
I
**
Naujai atsistačiusioje Lietuvoje nė vienas žydas neturės nei
pilietinių teisių, nei pragyvenimo galimybių. Tuo būdu bus
atitaisytos praeities klaidos ir žydų niekšybės. Tuo būdu bus
padėti stiprūs pagrindai mūsų arijų tautos laimingai ateičiai ir
kūrybai.
Lietuvių aktyvistų frontas.*
1973 m. Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, išleido prisiminimų knygą „Su­
kilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“, kur publikuojami svarbiausi LAF
dokumentai. Visa, kas anuomet buvo rašoma apie žydus - dingę. Kiti lai­
kai - kiti popieriai.
SUKILIMAS
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, Raudonoji armija bėga iš Lietuvos į
rytus, palikdama pilnus sandėlius ginklų. LAF Kaune birželio 23 d. pradeda
sukilimą, kuriuo norėta Vokietijai parodyti, kad Lietuva nėra SSRS teritori­
ja, nuplauti tą gėdą, kai 1940 m. sovietų armija buvo sutikta be jokio šūvio
(jei reikėtų įvardyti 1940 m. didvyrį - jo nerastume, sako istorikai). 1941 m.
birželis - dabar jau viskas kitaip, lietuviai didvyriai sukilo prieš okupantus.
Sukilėliai vaduoja kalinius, kuriuos buvo pasodinę sovietai, sprogdina tiltus,
kaunasi su besitraukiančiais raudonarmiečiais. Pagal vokiečių instrukciją
visi sukilėliai ant rankovės dėvi baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo
apsauga). To balto raiščio laukia šiurpi ateitis...
* LYA, К-l, ap. 58, b. 12949/3, t. 1, vokas 64-18.
54III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
Kas buvo tie sukilėliai? „Sukilę ginkluoti būriai buvo vadinami įvairiai: ak­
tyvistais, partizanais, apsaugos būriais, pagalbine policija, Tautinės darbo
apsaugos batalionais.“* Su kuo jie kovojo? Su besitraukiančia Raudonąja
armija, be abejo. Bet ar tik? Su komunistais Lietuvoje? Kieno komandas jie
vykdė?
Lietuvos ypatingajame archyve yra Vilniaus psichiatrijos ligoninės darbuo­
tojų byla. Jie pirmosiomis karo dienomis ligoninės susirinkime buvo pa­
kviesti ateiti į policijos nuovadą ir užsiregistruoti sukilėliais.
Jau birželio 25 d. visi šie vyrai - administracijos atstovai ir sanitarai - gavo
ginklus ir užduotį suimti Vilniuje Vokiečių gatvėje gyvenančius žydus ir
suvaryti juos į Lukiškių kalėjimą. Dirbta net keletą dienų - suimtos kelios
dešimtys žydų šeimų, jų turtas konfiskuotas, butai užantspauduoti. Žydai,
kalintys Lukiškėse, netrukus buvo „atiduoti Ypatingajam būriui“ arba „ati­
duoti vokiečių saugumui“** - tokie įrašai prie pavardžių yra kalėjimo knygo­
se. Ar šios žydų šeimos buvo bolševikai? Bolševikai - visa Vokiečių gatvė?
Beje, Lukiškių kalėjimo kalinių apskaitos knygose žydai pradėti registruoti
jau nuo 1941 m. birželio 6 dienos.
Ir vis dėlto daugybė Lietuvos vyrų ėjo ir ėmė ginklus tikėdami, kad kovoja
už tėvynę, ir neįsivaizduodami, kad jų patriotizmas gali būti išnaudotas ne­
kaltų žmonių žudynėms. Balti raiščiai turėjo likti balti.
Kiek buvo sukilėlių? Kazys Škirpa savo knygoje rašo, kad 100 000, bet, is­
toriko Alfonso Eidinto nuomone, tas skaičius „aiškiai padidintas, norint
parodyti vokiečiams, kad Lietuva^subrendusi laisvei, įnešė didelį indėlį į ko­
munizmo naikinimą. Istoriko V. Brandišausko skaičiavimais, birželio sukili­
mo metu bendras LAF ir sukilusių aktyvistų, vadinamų partizanais, skaičius
neviršijo 20 000, žuvo apie 600“* ***.
4 Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
byla , p. 129.
К н и г а у ч ё т а а р е с т о в а н н ы х , LCVA, f. R-730, ap. 2, b. 35.
*** Ten pat, p. 110.
55Kelloni I tamsumas
Lietuvos atstovai dalyvauja Adolfo Hitlerio 50-mečio minėjime. Nuotraukos centre - Kazys Škirpa.
Matyt, tuomet, 1941-ųjų birželio paskutinėmis dienomis, ir mano senelis Jo­
nas Vanagas išėjo iš savo namų Kavarske, prisidėjo prie sukilėlių ir gavo gin­
klą. Tada užsirišo baltą raištį ir stojo į kovą su nekenčiamais sovietais - taip
parašyta jo byloje: tardymo protokoluose, liudytojų apklausose. Juk sovietai
ką tik buvo atėmę iš jo žemes ir išdaliję nepasiturintiems. Pirmosiomis karo
dienomis mano senelis, kaip tvirtino NKVD tardymuose kalbėję liudytojai,
kartu su kitais apšaudė Kavarsko mokykloje pasislėpusius raudonarmiečius.
Tuomet kaimyno padedamas užvertė rąstą ant kelio per Kavarską, kad tan­
kai negalėtų trauktis ir vokiečių armija juos pasivytų. Mano senelis patriotas
už visa tai vėliau, grįžus sovietams, 1945 m. buvo nuteistas pagal 58 straips­
nį - Tėvynės išdavimas. Išbuvo Karlage pusmetį ir kaip tikras patriotas mirė
1946 m. Vasario 16-osios išvakarėse.
Taigi Hitlerio armiją lietuviai, pirmiausia kariškiai, sutiko su džiaugsmu
ir šūksniais. Rusų armiją palydėjo šūviais. Po pirmosios trėmimų į Sibirą
bangos žmonės manė, kad bet koks pasikeitimas yra išganymas. Lietuviams
56III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
Hitlerio atėjimas reiškė išlaisvinimą. Žydams - pražūtį, tad jie, apimti pani­
kos, bėgo iš Lietuvos, bet vokiečiai ją užėmė taip greitai, kad į SSRS gilumą
spėjo pasitraukti tik apie 6 procentus visų Lietuvos žydų.
I Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Kazio
I Škirpos organizuotą birželio sukilimą įvertino kaip vokiečių
darbą.*
* Ten pat, p. 117.L i e t uv o s l a i k i n i e j i
Daugeliu atvejų žudyti „saviškį“yra biologiškai, socialiai ir moraliai
nepateisinama, bet kai būsimoji auka tampa „vienu iš kitų“, atveriamos
durys būsimam blogio veiksmui paaiškinti. Žydų atveju prieš fizinę mirtį
jau buvo įvykusi socialinė mirtis, kadangi jie buvo pašalinti iš socialinio
gyvenimo. Visos viešosios erdvės tapo neprieinamos. Jiems buvo uždrausta
vaikščioti šaligatviais, specialiai liepta nešioti Dovydo žvaigždes ant
drabužių, tapatybės dokumentai buvo paženklinti ryškia ,,J“(Jude -
žydas) raide. Jie buvo tarsi kirsti paruošti medžiai miške - vis dar čia,
bet jau „atrinkti“, ir vien laiko klausimas, kada žydai virs jau tik šešėliais
visuomenėje, kuri jau gyvavo be jų.*
LAF iniciatyva pirmosiomis karo dienomis buvo sudaryta Lietuvos laikinoji
vyriausybė (LLV). Ministras pirmininkas - Kazys Škirpa. Neįtikėtina: LAF
draugai, Lietuvos bendražygiai vokiečiai, tuoj pat įkalino naująjį Lietuvos
* Robert van Voren. Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje . Iš anglų k. vertė Linas
Venclauskas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012, p. 142-143.
58III. M ūsiškiai. P o lit ik a i
ministrą pirmininką Berlyne - skyrė jam namų areštą. Kas dvi tris dienas
bute apsilankydavo vokiečių pareigūnas ir patikrindavo, ar Škirpa vis dar
namie. Šis sakosi galėjęs bandyti išeiti iš namų, bet nenorėjęs erzinti drau­
gingųjų vokiečių. Vietoj įkalinto Škirpos laikinosios vyriausybės ministro
pirmininko pareigas laikinai pradėjo eiti literatūros mokytojas ir literatūros
kritikas Juozas Ambrazevičius, iki tol dirbęs mokykloje.
„Kodėl gi LAF sudaryta vyriausybė pasiskelbė tik Laikinąja vyriausybe? -
klausia Alfonsas Eidintas ir cituoja kitą lietuvių istoriką Zenoną Rekašių: -
„Todėl, kad anot pačių aktyvistų pareiškimo lietuvių tautai, tik „išryškėjus
bendradarbiavimo santykiams su Vokietija bus sudaryta nuolatinė vyriau­
sybė“ - taigi Lietuva bus sudaryta ne priklausomai nuo savo piliečių valios,
o nuo nacių Vokietijos valios.“*
Vos susirinkusi laikinoji vyriausybė pasiuntė aistringą padėkos telegramą
Hitleriui:
Išlaisvinančiai karo audrai per Lietuvą praūžus, laisvosios Lietuvos visuome­
nės atstovai siunčia Tamstai , Vokiečių Tautos Vade, giliausią ir tikrą padėką
už Lietuvos žemės atvadavimą iš žydų ir bolševikų visa naikinančios okupa­
cijos ir lietuvių tautos išgelbėjimą ir reiškia viltį, kad Tamstos genijus lietuvių
tautai bus lėmęs dalyvauti Tamstos vedamajame pergalingajame žygyje juda­
izmui, bolševizmui irplutokratijai sunaikinti, žmogaus asmens laisvei apginti,
Vakarų Europos kultūrai apsaugoti ir naujai Europos tvarkai įgyvendinti.**
Palyginkime, kaip prieš metus, 1940-ųjų rugpjūtį, kita ką tik „išrinkta“ Lie­
tuvos valdžia sveikino kitą didį vadą:
Svarstomas Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą klausimas. Štai pasirodo ir
mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudo­
no aksomo, jos kraštai apsiūti auksiniais kutais, ojoje raudona penkiakampė
* Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
byla , p. 129.
** Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti , p. 349.
59Kelionė I tamsumas
žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vardais didžiuojasi visas pasau­
lis. Tai Lenino ir Stalino vardai. Paskui vėliavą eina draugas Motiejus Šu-
mauskas, kuris neša LTSR seimo deklaraciją. Deklaracija parašyta raudonai,
ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas. Iš eilės eina Salomėja Nėris,
kuri neša parašytą poemą apie Staliną. Ši poema parašyta aukso raidėmis
viename egzemplioriuje.*
Maskva audringai plojo lietuvių delegacijai. Reicho vadovybė į Lietuvos
sveikinimus nereagavo. Gal galėtume sakyti, kad Stalinas buvo didesnis
mūsų draugas?
Įdomu, ką Lietuvos laikinąją vyriausybę didžiai vertinantys išeivijos istori­
kai sako apie šį istorinį sveikinimą Hitleriui? Lietuvos istorijos tyrimų cen­
tro Čikagoje direktorius Augustinas Idzelis 2010 m. taip komentuoja laiki­
nosios vyriausybės pasveikinimą:
Aš tam neteikiu jokios reikšmės. Sveikinimai yra sveikinimai, jie nieko nereiš­
kia. Visi sveikina visus. Tai daugiau etiketo, protokolo, bet ne esmės dalykai. **
Rezistencijos istorijos tyrinėtojas Mindaugas Bloznelis teigia:
Įsivaizduokime žmones, ką tik ištrūkusius iš mirties glėbio. Juk dauguma laiki­
nosios vyriausybės narių - Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Adolfas Damušis,
Pranas Padalis, kiti - paskutiniu laiku nakvodavo kaskart vis kitoje vietoje,
NKVD juos jau medžiojo ir gaudė. Žmonės po didelių pergyvenimų, slaps­
tymosi, dvasinių ir fizinių kančių staiga pasijunta išsigelbėję! Ne tik jie, bet
ir dešimtys tūkstančių kitų. Tai kaip nedėkoti jėgoms, kurios prisidėjo prie jų
išgelbėjimo iš tikros pražūties? Čia grynai emocinė apeliacija.
Antra vertus, šiek tiek politikos čia irgi esama - įsijungti į politinį gyvenimą.
Bandymas atkreipti į save dėmesį. Kas jie tokie, kas apie juos žino? O čia -
sveikinimas Hitleriui. Prisistatymas grupės, kuri siekia atstovaut kraštui, į
* Vytautas Vaitiekūnas. Vidurnakčio dokumentai (3 knyga). Vilnius: Katalikų pasaulis,
1996, p. 633-634.
** Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“,
2013, p. 124.
60III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
kurį žengia vokiečių kariuomenė. Tai natūralu, kad su tuo, su kuriuo neiš­
vengiamai turėsi susitikti, pirmiausia turi pasisveikint, jeigu tikiesi kažkokių
santykių.*
Praeina tik kelios dienos ir vokiečių įsakymu Lietuvos sukilėliai nuginkluo­
jami. Birželio 28 d. laikinosios vyriausybės paskirtas Kauno komendantas
Jurgis Bobelis iš nuginkluotų buvusių sukilėlių - partizanų ir naujų savano­
rių - sudaro Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną. Per visą okupacijos
laikotarpį Lietuvoje sudaroma apie dvidešimt tokių batalionų. Manyta, kad
šie batalionai bus naujos Lietuvos kariuomenės pradžia.
Bataliono kariai saugo žydus, suvarytus į pirmąją Lietuvoje koncentracijos
stovyklą - Kauno VII fortą. Dvi Kauno bataliono kuopas naciai įdarbina
iš karto. Pirmoji ir trečioji kuopa vyksta šaudyti žydų į VII fortą. Per vieną
egzekuciją nužudyta 2514 žydų. Prasidėjus masinėms žydų žudynėms dalis
bataliono karių dezertyravo (liepos 5-11 d. iš bataliono pabėgo 117 karių).
Liko apie 1000. Šie kariai tęsė Tautinio darbo apsaugą Kauno fortuose ir
kitur - „sutvarkė“ tūkstančius, vėliau dešimtis tūkstančių Lietuvos žydų.
„Sutvarkymams“ vadovavo leitenantai Bronius Norkus, Juozas Barzda, Ana­
tolijus Dagys.
Laikinoji vyriausybė tuoj pat atkūrė prieškarinės Lietuvos administracines
struktūras, savivaldybes ir policiją, išleido denacionalizacijos įstatymus, grą­
žinančius nuosavybę - visiems, išskyrus žydus. „Apribojimai didėjo, žydai
koncentruoti specialiose vietose, artėta prie masinio naikinimo. Vokiečių
administracijos paliepimus liepą lietuvių įstaigos tik kartojo.“**
Tuo metu Berlyne namų arešto sąlygomis gyvenantis Škirpa vis dar netiki
vokiečių cinizmu, rašo peticijas ir memorandumus, kreipiasi į Hitlerį, Rib-
bentropą.
* Ten pat, p. 92.
* * Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
bylat p. 112.
61Kelionė j tamsumas
LLV posėdžio protokolas - koncentracijos stovyklos steigimas Kaune.
62III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
Iškalbinga detalė: birželio 23 d. įkalintasis Lietuvos ministras pirmininkas
rašo Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui,
reikšdamas jam ir kariuomenei didžiausią padėką, dėkodamas už išvadavi­
mą ir prašydamas leisti grįžti į tėvynę. Atsakymo nėra. Birželio 29-ąją Škir­
pos laiškai persiunčiami vienam iš klerkų su lydraščiu: „Persiunčiu Jums tris
lietuvio Škirpos raštus, kurie buvo pateikti Reicho užsienio reikalų minis-
teriui ir į kuriuos Reicho užsienio reikalų ministeris nenumato duoti jokio
atsakymo.“* Vėliau Škirpa prašo leidimo bent jau nuvykti į sukilėlių laidotu­
ves Kaune. Vokiečiai nereaguoja. Škirpa vieną po kitos siunčia instrukcijas,
programinius dokumentus ir į Lietuvą, be kita ko, nurodydamas laikinajai
vyriausybei, kad „labai svarbu populiarinti ir sukilimo vadus, pirmoje eilėje
mano asmenį, tuo būdu verčiant vokiečius su mumis daugiau skaitytis“**.
Lietuvos laikinoji vyriausybė irgi nuolatos rašo vokiečiams, pasakodama
apie savo lojalumą, prašydama pripažinimo ar bent dėmesio. Tačiau jo ne­
sulaukia. Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Ambrazevičius pasakoja:
Atskiros žinybos ir ministerijos darė viską, ką tik galėjo, tenkindamos vokie­
čių ekonominius reikalavimus, toleruodamos neteisėtumus ir t. t. Vyriausybė
tikėjosi, kad mainais už paramą ir lojalumą vokiečiai ilgainiui duos Lietuvai
išsvajotąją nepriklausomybę. [...] Į įvairias ministerijas su įvairiais pageidavi­
mais, reikalavimais atvykdavo įvairių sričių vokiški kariniai valdiniai, kurių
norus visada buvo stengiamasi šimtu procentų patenkinti.* ***
Lietuvos laikinoji vyriausybė stengėsi vardan Lietuvos. Ji nepadarė nie­
ko žydų padėčiai pabloginti, sakoma dabar buvusių tos vyriausybės narių
prisiminimuose ir prof. Vytauto Landsbergio tekstuose - netgi atvirkščiai,
Kauno komendantas Jurgis Bobelis ištempė žydų kraustymosi į getą termi­
ną nuo 5 valandų iki ištiso mėnesio ir pats asmeniškai iš VII forto paleido
keletą žydų. Be to, vyriausybė, sužinojusi apie skerdynes „Lietūkio“ garaže
ц Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti , p. 351.
* * Ten pat, p. 364.
*** Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laikinųjų Lietu­
vos vyriausybę. Sudarė Vytautas Landsbergis. Vilnius: Jungtinės spaudos paslaugos, 2012,
p. 26-27.
63Kelionė j tamsumas
ir Vilijampolėje, tą pačią dieną nutarė „vengti viešų žydų egzekucijų“. Be to,
vyriausybė vėliau apgailestavo, kad negalėjo žydų žudynių „paveikti pozity­
via prasme“ - tai ministro pirmininko žodžiai*. Daugiau apie Holokaustą
Lietuvoje vyriausybė nepasisakė.
Kodėl laikinoji vyriausybė nesirūpino žydais, kurie irgi buvo Lietuvos pilie­
čiai - Lietuvos, kur pagal 1938 m. Konstituciją visi piliečiai lygūs? Atsaky­
mas paprastas ir aiškus.
Išeivijos istorikas A. Idzelis rašė:
Mano atsakymas būtų toks. Tai nėra klausimas „susirūpinimo“. Tai galimybių
klausimas. Kokia yra karo medicinos praktika, kada daug sužeistų žmonių,
kada trūksta daktarų ir medikamentų? Sužeistieji dalijami {grupes: tuos, ku­
rie turi daugiau galimybių išliktu ir tuos, kurių išgelbėti kartais nebeįmano­
ma. Reikia matyti padėtį racionaliai. Tačiau tai nereiškia nusistatymo prieš
tų ar kitų grupę. Daroma tai, kas realistiška. Atsižvelgiant į galimybes ir re­
sursus.**
Kitas išeivijos istorikas Kęstutis Skrupskelis, Pietų Karolinos ir Vytauto Di­
džiojo universiteto profesorius, teigė:
Galimybių gelbėti žydus LLV beveik neturėjo. Birželio mėnesį, tų pirmųjų karo
savaitę, žydų žudymo klausimas jiems net negalėjo kilti. Vyksta karas. Vokie­
čiai šaudo lietuvius, lenkus, rusus, žydus. Daugiausia sovietinius pareigūnus.
Nors žuvo nuo vokiečių rankų ir sukilėlių. Savo ruožtu kruvinas skerdynes
rengia bolševikai - Pravieniškėse, Rainių miškelyje, Červenėje... Aplinkui
chaosas. Jie bando atkurti tvarkų. Tuo laikotarpiu nėra ir priežasties kalbėti
išskirtinai apie žydus. Karo veiksmai, aplink šimtai žuvusiųjų. Kaune masi­
niame kape laidojami sukilėliai. Pirmas rūpestis - stabilizuoti padėtį, atkurti
bendrų tvarkų. Tada tikimasi spręsti kitus klausimus.***
* LCVA, f. R-496, ap. 1, b. 5, p. 4.
** Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus , p. 267.
*** Ten pat, p. 293-294.
64III. M ūsiškiai. Po litik a i
LLV finansų ministras Jonas Matulionis, kalbėdamas su žydų atstovu, bu­
vusiu Lietuvos kariuomenės karininku Jokūbu Goldbergu, taip paaiškino
situaciją Lietuvoje:
Žydų klausimu lietuviai nesutaria. Egzistuoja trys pažiūros: pagal kraštuti-
niausią pažiūrą, visi Lietuvos žydai turi būti išnaikinti; nuosaikesnieji reika-
lauja, kad būtų įsteigtos koncentracijos stovyklos, kur žydai krauju ir prakaitu
turi atsiteisti už lietuviams padarytus nusikaltimus. Trečioji pažiūra? Aš esu
praktikuojantis katalikas. Aš ir kiti panašūs į mane esame įsitikinę, kad nega­
lima žmogui atimti gyvybę. Tik Dievas gali tą padaryti. Aš niekada nebuvau
prieš ką nors nusistatęs, tačiau valdant sovietams aš ir mano draugai įsitikino­
me, kad nėra bendro kelio su žydais ir niekada nebus. Mūsų požiūriu, lietuviai
turi būti atskirti nuo žydų, ir kuo anksčiau, tuo geriau. Dėl tos priežasties yra
būtinas getas. Ten jūs būsite atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pakenkti.
Tai yra krikščioniška laikysena.*
Praėjo tik keletas savaičių ir laikinoji vyriausybė pamatė, kad reichas su ja
nesiskaito. Nors vyriausybė labai stengėsi įrodyti savo lojalumą, vokiečiai ją
ignoravo. Net padėkos telegrama Hitleriui liko be atsako. LLV vis vien des­
peratiškai stengėsi - o gal? Likus keturioms dienos iki savo veiklos pabaigos,
iki atsistatydinimo, vyriausybė paskelbė „Žydų padėties nuostatus“.
Štai keletas ištraukų:
Žydų tautybės asmenys [...] apgyvendinami atskirose tam tikslui parinktose
vietose ir ant kairiosios krūtinės dalies nešioja geltonos spalvos 8 cm dydžio
geltoną apskritimą, kurio viduryje turi būti raidė „J“.
Žydams draudžiama turėti:
a) Radijo aparatus
b) Spaustuves, rašomąsias mašinėles
c) Automobilius, motociklus, dviračius
ц 1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pokalbis su Sauliumi Sužiedėliu. Iš: Šoa (Holokaus­
tas) Lietuvoje , p. 169.
65Kellonö j tamsumas
d) Pianinus, fortepijonus ir fisharmonijas
e) fotoaparatus.*
Sakoma, kad šie nuostatai švelnesni, palyginti su anksčiau paskelbtais vokie­
čių nurodymais, juose, pavyzdžiui, nėra draudimo žydams lankytis parkuo­
se. Vėliau emigracijoje atsidūrę LLV ministrai visi kaip vienas tvirtino, kad
šis dokumentas - klastotė. Tačiau J. Ambrazevičiaus parašas ant jo yra. Nėra,
sako pats Ambrazevičius.
1941-ųjų liepą vokiečiams diriguojant Lietuvoje vyko labai lietuviška kova
dėl valdžios - lietuviai nacionalistai voldemarininkai surengė pučą prieš lai­
kinąją vyriausybę. Apie tautiečių kovą dėl valdžios - įdomus ministro pir­
mininko Juozo Ambrazevičiaus liudijimas. Po daugelio metų, gyvendamas
JAV, vienišas ir pasiligojęs Ambrazevičius (tuomet jau Brazaitis) rašė:
Rašyti atsiminimus? Jau per vėlai. O ir nenoriu. [...] Kam palikti dokumentus,
kad buvom suaugę žmonės, o neparodėm valstybinio subrendimo. Juk visa ta
veikla nuo Kauno ir Wurzburgo laikų ėjo ne už Lietuvos laisvę (nors tuo buvo
dengiama), bet už valdžių, kurių turėsim Lietuvoje. Kiek nenusimanymo, kiek
nereikalingos kovos, įtarinėjimo, vienas kito juodinimo. Tikrai per trumpai
gyvenom nepriklausomų gyvenimų ir neišmokom valstybinės išminties! Rašau
tai ne įspūdžio pagautas, bet tuos dokumentus pasiskaitęs. Kam tad palikti
kitom generacijom tos menkystės liudijimus?**
Istoriko Alfonso Eidinto komentaras: „Trumpai tariant, vokiečiai apgavo
jaunus lietuvių politikus, sukilimu ir atkurtomis institucijomis pasinau­
dojo savo tikslams įgyvendinti. Už klaidingą orientaciją teko brangiai
sumokėti.“***
* Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdžių protokolai. Parengė Arvydas Anušauskas. Vil­
nius: LGGRTC, 2001, p. 135-137.
** Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus.
*** Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
byla, p. 118.
66III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimo įamžinimas:
Juozo Brazaičio vardu pavadinta viena Kauno gatvė ir auditorija
Vytauto Didžiojo universitete. 2012 m. Juozo Brazaičio pelenai
perlaidoti Lietuvoje, šalia Prisikėlimo bažnyčios Kaune su visa
pagarba, dalyvaujant Lietuvos kariams ir prezidentui Valdui
Adamkui. Lietuvos Vyriausybė palaikams perlaidoti skyrė
30 000 litų.
Kazio Škirpos atminimo įamžinimas:
Gatvė Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, ir Kaune, Eigulių
mikrorajone, pavadintos K. Škirpos vardu. Kauno centre, ant
Gedimino g. 25 namo jo garbei atidengta memorialinė lenta
su tekstu: „Šiuose rūmuose 1925-1926 m. dirbo Lietuvos
kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis,
Steigiamojo seimo narys, štabo viršininkas, diplomatas, Lietuvos
aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Laikinosios
vyriausybės ministras pirmininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius,
generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa (1895-1979).<
c
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
parengta pažyma apie Kazį Škirpą:
K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad
Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas
į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų
įsitraukti į Holokaustu. Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno
LAF organizacija siūlė „žydų klausimų“ spręsti ne genocido, o
išvarymo iš Lietuvos būdu *
4 Prieiga per internetą: <genocid.lt/UserFiles/File/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf>.T a r ė j a i ir p a t a r ė j a i
1941 m. rugpjūčio 5 d. naciai įvedė Lietuvoje civilinę valdžią, už tai buvo
atsakingas reicho atsiųstas generalinis komisaras Theodoras Adrianas von
Rentelnas. Laikinajai vyriausybei buvo siūloma persivadinti taryba, trys
buvę jos ministrai sutiko ir tapo vokiečių pavaldiniais - generaliniais tarė­
jais. Šeši iš devynių tarėjų buvo Nacionalistų partijos nariai.
Laikinoji vyriausybė atsistatydino, nes norėjo likti ištikima reicho pamintam
Lietuvos nepriklausomybės siekiui. Vis dėlto istorikai vyriausybės atsistaty­
dinimo aplinkybėse pastebi vieną ne visai šlovingą dalyką: „Nutraukdama
savo veiklą Laikinoji vyriausybė neįsakė nei viešai, nei kokiu nors specialiu
aplinkraščiu palikti savo vietas policijos viršininkams, karo komendantams,
lietuvių batalionų vadams ir kareiviams, dirbusiems sukurtoje administra­
cijoje. Naciai naudojosi šiomis struktūromis.“*
Pirmuoju generaliniu tarėju tapo Petras Kubiliūnas. Valdžiai pasikeitus, že­
mesnėse grandyse viskas liko po senovei. Apskričių viršininkai (svarbiau-
* Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
byla , p. 125.
68III. M Q s I š к I a I . P d l l t l k a l
sias nacių įrankis), burmistrai, valsčių viršaičiai, policijos nuovadų virši­
ninkai, pagalbinė policija ir teismai liko dirbti. Lietuvoje buvo apie 6000
policininkų. Visi išsaugojo savo algas. Mano tetos vyras pulkininkas leite­
nantas Antanas Stapulionis liko dirbti Panevėžio apsaugos policijos virši­
ninku, vėliau perėjo į savivaldybės struktūras, dirbo iki 1944 metų. Įvedus
tiesioginį valdymą, vokiečių kalba buvo paskelbta tarnybine, lietuvių kal­
ba - leistina.
Taigi, pasak istoriko Arūno Bubnio, „Vietinė savivalda įteisinta nacių įsa­
kais. Įsakų esmė tokia: vokiečių administracija vykdys priežiūrą ir kon­
trolę, o praktinį valdymo darbą pagal vokiečių instrukcijas dirbs vietinė
administracija“*. Vietos savivaldybės nacių įsakymu turi aprūpinti trans­
portu žudynių organizatorius, įvesti apribojimus žydams, skirti gyventojų,
kurie iškastų duobes žudynėms, o po egzekucijų jas užkastų, rengti žydų
turto aukcionus arba kitaip jį realizuoti.
Nacionalistų partijos generalinis sekretorius Zenonas Blynas visą savo ir
kolegų - tarėjų nacionalistų - darbo su vokiečių civiline valdžia laikotarpį,
trukusį iki pat karo pabaigos, fiksavo dienoraštyje. Štai keliolika patrioto
dienoraščio įrašų:
PATRIOTO DIENORAŠTIS
13.VIIL41.
Atvyko iš Joniškio vienas žmogus. Esą, kaimiečiams sunku apsiprasti su žydų
skerdynėmis, kaime tas labai žydų teroras nesiautė, kaip ten, kaimui tai daro
slegiantį ir sunkų įspūdį. Sako, kad geriau juos varyti į darbą, o komunistus
šaudyti. Bloga, kad per daug šaudome, ir šaudo lietuviai. Ypač jei tiesa, kad
vokiečiai filmuoja tuos šaudymus.**
Ą Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941 -1944). Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 164.
M LYA, f. 3377, ap. 55, p. 103-104.
69Kellonö j tamsumas
14. VIII Al
Kalbėjau su Rokiškio apskrities viršininku. Šį rytą turi būti sušaudyta 9000
žydų Rokišky. Iškasa 3 m gylio duobę, atvaro 100 žydų, suguldo griovy, pasa­
ko, kad kas kelsis, tą nušaus, keli žmonės su rankiniu kulkosvaidžiu pervaro
per nugaras eilę, paskui užberia 20-30 cm smėlio ir guldo antrą eilę. Buvo
atvarę sykį 100 žydų. Liepė išvesti iš miesto. Tie išėjo su ryšuliais. Už poros km
liepė padėti ryšulius ir nusiimti viršutinius rūbus. Žydai suprato likimą. Buvo
traginga scena. Veikė į žmones, žudžiusius. Esą, dar 2 tūkst. žmonių (seniai,
moterys, vaikai) lieka „antrai partijai“. Humaniškais sumetimais, kad nereik­
tų rūpintis vaikais... dabar tvarko sveikesnius, jaunus vyrus.*
20.VIII.41
Dabar situacija tokia, kad negalim reikalauti tuoj mums duoti nepriklausomą
valstybę. Reikia žiūrėti realiai. [...] Vokiečiai nieko konkretaus mums nežada,
bet jei mes būsim tikri savimi, vieningi, tai galim talkininkauti ir žmonėmis ir
galbūt renkami batalionai tai turi atlikti. Už lojalų talkininkavimą mes tikim
gausią visų mūsų aspiracijų realizavimą - savo nepriklausomą valstybę.**
24.VIII.41
Brunius vakar pasakojo apie skerdynes Rokišky. Jos buvo atliktos viešai. Žmo­
nės turėjo šokti \3m gylio duobę, pirma pusiau nusirengę. Įjuos šaudė aplink
duobę vaikščiodami. Smegenys ir kraujas tryško. Vyrai šaudytojai buvo kruvi­
ni. Išvedė iš miesto su ryšuliais. Prie duobės liepė padėti ir pusiau nusirengti.
Moterys rėkė klykė. Prisirinko iš apylinkių žmonės. Pradžioj juokės, šypsojo,
buvo patenkinti, vėliau susisiaubino, arijietės irgi pradėjo klykti. Skerdynės.
Niekšinga. Juda apskrities viršininkas. Sakiau, kad jei jau vokiečiai tai daro
mūsų rankomis, tai turi viską atlikti ramiai, be viešumos, be skandalo. Tas
išgama gi viską padarė priešingai. Atminsiu aš jį. Niekšas.***
* Ten pat, p. 105.
** Ten pat, p. 116-117.
*** Ten pat, p. 121.
70III. M ūsiškiai. Po litik a i
30.VIII.41
Šios dienos „Į laisvę“yra įdomus Brazdžionio eilėraštis „Šaukiu aš tautą“
„Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės
Balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų -
Nekeršykit, kad karšto kraujo dėmės
Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų“
Turbūt dėl žydijos.
Ir vis dėlto, kai eis mūsų laikraštis, vėl sudėsim kunigijos antisemitizmo -
prieškarinio - pareiškimus. Tenekrentajų metama kaltė vien ant mūsų.*
Mūsų užduotis - išsilaikyti. Prašyti-politikuoti-kalbėti = užtęsti laiką. Pasi­
kartojus 1918 m. ar panašiai padėčiai, vokiečiai mums duos valstybę ir ap­
ginkluos iki ausų. Laukti, kol vokiečiai susipras. Susipras. Ne tuoj, galbūt dar
kitais metais. **
18.09.41
1, 2, 3 batalionai neša tarnybą. Visi nešioja savo rūbus. Čiužinių neturi. Guli
ant grindų. Neduoda nieko. Kareivių savanorių nuotaika bloga. Žydai...***
30.IX.41
Šiandie bataliono kareiviai vaikšto po miestą visiškai girti, kalba, kad jie (pa­
tys kalba) važiuosią į Rygą. Ot, pagyvensim ten. Ar tik iki penktadienio nebus
čia baigta su žydais? Gal lietuviai ir ten užsiims šiuo garbingu žudikų-skerdė-
jų amatu?****
13.X.41.
Šeštadienį buvo vakarienė [...]. Aš: „Keliu taurę už Adolfą Hitlerį, už garbingą
vokiečių armiją, už vokiečių tautą ir... po trumpos pauzės... už Lietuvą.“
* Ten pat, p. 136-137.
** Ten pat, 136.
*** Ten pat, p. 156.
**** Ten pat, p. 171.
71Kelionė j tamsumas
Šiandie dr. Vokietaitis sakoy kad mano tostas buvo įžūlus likimas ant vokiečiu
pasityčiojimas. Esą, negalima atverti savo širdies, patėkšti. Anot Roppso - žo­
džiai - tai „kurvos“.*
2.11.41
Vilniuj, sako, liko tik apie 10 000 žydų. Lietuviai varo ilgėtų žydus kolonomis
po 5-6 takšt., daužo ir stumdo net Gedimino gatvėje.**
6.11.41
Grįžo Barzda ii Minsko-Borisovo-Slucko rajono. Sušaudė lietuvių batalionas
virš 46 tūkst. žydų (Gudijos ir atgabentų iš Lenkijos), rusų komunistų ir rusų
belaisvių. Fotografavo įimtai vokiečių. Kareiviai utėlėti, 30 procentų serga nie­
žais. Blogai aprengti, šąla. Neturi rūbų. Batai be puspadžių.
Girdėt, kad Vilniaus batalionas vyksta į Liubliną. Garbingoms pareigoms,
anot vilniškių, „išleidžia \ Na ir garbingi gi tie ponai vokiečiai. Ukrainiečiai,
latviai, estai - nešaudo. Mes vieni turime šaudyti. ***
29.11.41
Šlykštu, kad mūsų karininkų korpusas taip žemai puolęs, kad daro tai, ko
vokiečių karininkas niekada nedarytų. Žydus, kuriuos dabar šaudo pirmas
batalionas, veža iš Čekijos. Jie turi Brazilijos, Argentinos vizas. Jiems sako, kad
juos veža į „karantiną ! Viskas legalu, o jie dingsta pakely. Pirmas batalionas
juos sutvarko. ****
13.12.41
Man svarbu tam tikras principas - ne vieno ar kelių žydų išgelbėjimas. Nega­
liu pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine-kapinynu, kad verčia šau­
dyti reguliariai iš Vokietijos su vizom išvykusius žydus, kad šaudom lietuviai,
kad tampam tik apmokamais budeliais, kad mus filmuoja, o savęs vokiečiai -
ne. Tos niekšybės negaliu pakęst.*****
* Ten pat, p. 178.
** Ten pat, p. 218.
*** Ten pat, p. 195-196.
**** Ten pat, p. 205-206.
***** Yen pat, p. 226.
72III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
19.12.1941
Gavom 50 000 Rm algoms, iki 1.1.1942 ir už praeitą laiką. Šiandien gavau
algą už gruodį 237,57 Rm. *
6.1.1942
Šiaip ar taip, žydų šaudymo pradžią davė lietuviai būtent laikinosios vyriau­
sybės laikais. **
12.1.1942
Koks tai girtuoklis karininkas piktinosi, kad čekai nenorį sau duobių kasti,
nelenda patys į duobes, o sustoję (šaudomi) susikimba rankomis ir gieda čekų
himną. Amžinas prakeikimas tiems karininkams.***
Zenonas Blynas kaip tikras Lietuvos patriotas nepasitraukė su kitais nacio­
nalistais ir pasitiko savo lemtį SSRS. Suimtas ir tardomas jis laikėsi tvirtai,
visiškai dėl nieko neatgailaudamas ir nieko neatsižadėdamas. 1946 m. spalio
17 d. Archangelsko karo tribunolui paskelbus nuosprendį sušaudyti, Blynas
pasakė, kad labai gailisi, jog tiek nedaug pavyko nuveikti kovojant su Sovie­
tų Sąjunga dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
1946 m. gruodžio 6 d. nuosprendis buvo įvykdytas.
4 Ten pat, p. 226.
4 4 Ten pat, p. 228.
*44 Ten pat, p. 228.IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Lipo žydas kopėčiom
Ir nukrito netyčiom.
Imkit, vaikai, pagaliuką.
Ir užmuškit tą žyduką.
Vaikiška skaičiuotė
T a u t i n i o da r bo a p s a u g a
Birželio sukilimas prasidėjo Kaune. Vienas iš simbolinių aktų - iškelta Lie­
tuvos vėliava ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Ją iškėlė sukilimo dalyvis lei­
tenantas Bronius Norkus, netrukus tapęs vienu iš Tautinio darbo apsaugos
bataliono vadų.
Keli štrichai Broniaus Norkaus portretui, pasakoja Kazys Bobelis:
Kai prasidėjo sukilimas, gal po kokių trijų dienų mes, jaunimas, lošėme fut­
bolą prie Kauko ir Aguonų gatvių kampo. Staiga iš Prūsų gatvės, matome,
atsvirduliuoja žmogus. Mėlyna, Lietuvos karo aviacijos uniforma. Be guzikų,
be antpečių. Dideliais, susivėlusiais plaukais. Akys raudonos. Vienoje ranko­
je pusbonkis, kitoje - revolveris. Išsigandome. Priėjo prie mūsų. „Vaikai, kur
žydai?“ O, Jėzau, Marija! Nematėme. Nėra. Čia negyvena. Pradėjo ant mūsų
rėkti. Šovė iš to revolverio tris kartus į orą. Ir nuėjo sau. Paskui paaiškėjo, kad
tai buvo leitenantas Norkus, Lietuvos aviacijos karininkas. Kai atėjo bolševi­
kai, padėjo jį į kalėjimą. Subombardavus Kauną, iš kalėjimo išėjo.
74IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Pirmiausia atbėgo į Žaliakalnį pas žmoną ir vaikus. Kaimynai pasakė, kad šeš­
tadienį (birželio 21 d.) jo šeimą išvežė. Detalių nežinau, bet tada pradėjo gerti
šnapsą ir šaudė. Sakė, kiekvieną žydą ant vietos nušausiu. Pasidarė bataliono
vadu. Gavo arklį. Girtas nukrito, arklys davė į galvą su kanopa ir užmušė.*
Bronius Norkus buvo paskirtas kuopos vadu ir pradėjo tarnybą Kauno TDA
batalione. Klausti „Vaikai, kur žydai?“ po birželio 28-osios jam nebereikėjo.
Žydus jam atvesdavo tiesiai prie duobių. Kauno VII forte liepos 4-ąją prie
griovių buvo sušaudyta 416 vyrų ir 47 moterys (K. Jagerio raportas). Šau­
dė TDA, o šaudymui komandavo leitenantas B. Norkus ir jaunesnysis leite­
nantas Jonas Obelevičius.** Liepos 6 d. aukos buvo šaudomos ir kulkosvai-
Saudymo akimirka.
" Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus, p. 290-291.
** Arūnas Bubnys. Lietuvių policijos 1 (13) savisaugos batalionas ir žydų žudynės 1941 m.
Iš: Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2 (20), p. 35.
75K e I i o n 6 I t a m s u m a s
džiais. Šūviais į nugarą nužudyta 2514 žydų. Šaudymui vadovavo leitenantai
J. Barzda, A. Dagys ir B. Norkus.
į Akcijas pačiame Kaune, kur mūsų žinioje yra pakankamai bent
I kiek parengtų partizanų, galima laikyti paradiniais šaudymais. *
K. Jagerio raportas
Bataliono 3-iosios kuopos veikla VII forte „matomai, vokiečiams ir mūsų
vadams labai patiko, todėl vėliau visur ją skirdavo“**. Kuopoje tarnavo apie
200 lietuvių karių. Spalio mėnesį TDA bataliono (rugpjūtį pavadinto Pagal­
binės policijos batalionu, PPT) 3-ioji kuopa du kartus, bet labai intensyviai
dirbo IX forte. Ten iš geto jie patys suvarė apie 10 000 žydų, vėliau gavo
dar 2000 žydų iš Čekoslovakijos - jie buvo atsiųsti į Kauną „skiepyti“ prieš
numatomą kelionę į Pietų Ameriką. Vadovai tie patys: B. Norkus, J. Barzda
ir A. Dagys. Pagal K. Jagerio raportą iš 10 000 geto žydų, nužudytų IX for­
te, pusė buvo vaikai - 4273. Didžiosios žydų žudynės Lietuvos provincijoje
vyko 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį. Dvidešimt šešiuose Lietuvos karių batalio­
nuose tuomet jau tarnavo apie 12 000-13 000 karių. Rugpjūtį reorganizavus
Tautinio darbo apsaugos batalioną, Kaune buvo suformuoti 1-asis ir 2-asis
pagalbinės policijos tarnybos batalionai: PPT-1 ir PPT-2.
ic 1 -asis batalionas nužudė 36 000 žmonių.
I
Ц 2-asis buvo komandiruotas į Baltarusiją ir ten 15-oje Baltarusijos
ii vietovių nužudė 15 452 žydus.***
* Dokumentas Nr 1. Dokumentai. Iš: Lietuvos žydų žudynių byla , p. 293.
** P. Matiuko apklausos protokolai, LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3, t. 1, p. 139.
*** Alfredas Rukšėnas. Kauno savisaugos batalionų karių dalyvavimo žydų ir kitų asmenų
grupių žudynėse vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.) motyvai. Iš: Genocidas ir
rezistencija , 2011, Nr. 2 (30), p. 30.
76IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Da n t ų t e c h n i k a s ir Ko
Aš buvau šaudyti žmones mėgėjas.*
Pranas Matiukas
Pranas Matiukas, 1962 metais sovietinėje Lietuvoje vykusiame teisme pa­
klaustas: „Kodėl šaudei žydus f“ atsakė: „Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse
(sovietinėje koncentracijos stovykloje Lietuvoje) aš buvau ištrauktas iš po la­
vonų krūvos. Šaudžiusieji į mus daugiausia buvo žydai.**
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Pranas Matiukas dirbo spaustuvėje ir
kartu mokėsi dantų techniko amato. Traukiantis Raudonajai armijai, Kaune
sutiktam raudonarmiečiui jis pagrasino kišeniniu peiliuku ir tas atidavęs jam
šautuvą. Tuomet Matiukas ir nuėjo įsirašyti į Tautinio darbo apsaugos bata­
lioną. Vienam Matiuko sūnui tuo metu buvo penkeri, kitam - vieni metai.***
Šio veikėjo byloje - 12 tomų. Iš 1961 m. gruodžio 3 d. apklausos protokolo:
Tai buvo 1941 metų vasarų. Tikslios datos neatsimenu, galėjo būti liepos mė­
nuo. Po pietų mūsų trečioji bataliono kuopa, kuri dar tuomet dislokavosi Lais­
vės alėjoje netoli taip vadinamo soboro, vadovaujama karininkų leitenanto
Barzdos, Norkaus, Skaržinsko ir Dagio, pėsčiomis nuvyko į septintąjį Kauno
miesto fortą, kuris buvo Žaliakalnyje. Fortas buvo saugomas kitų kuopų karių.
Forto viduje, dauboje, esančioje tarp šlaitų, buvo saugoma apie 300-400 žmo­
nių - žydų tautybės asmenų. Jie ten buvo po atviru dangum.
Žydų tautybės moterys, jų buvo apie 100-150 žmonių, buvo saugomos pačiuo­
se septinto forto požeminiuose įtvirtinimuose.
4 LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3,1.1, p. 141.
4 4 Aleksandras Štromas. Holokaustas: žydų ir nežydų patirtis. Iš: Šoa (Holokaustas) Lietu­
voje, p. 188.
4 4 4 LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3, t. 1, p. 208.
77Kelionė I tamsumas
Šaudymas vyko sekančia tvarka. Grupė bataliono karių, maždaug 10 žmonių,
vadovaujami puskarininkių ir karininkų, imdavo apie 10 žmonių iš tos dau­
bos, kur buvo saugomi pasmerktieji žydų tautybės vyrai. Juos nuvesdavo maž­
daug už 50-100 metrų nuo to vietos, kur buvo didelė sprogimo išrausta duobė.
Po to statydavo ant to duobės krašto veidu į ją ir iš kelių žingsnių šaudydavo.
Po šūvių lavonai krisdavo į duobę. Kariai šaudydavo iš šautuvų, kuriais buvo
ginkluoti, o karininkai - Dagys, Norkus, Barzda - iš pistoletų.
Kadangi artėjo vakaras, šaudymas buvo nutrauktas. Kitą dieną, vos prašvitus,
mes vėl nuėjome į fortą ir apsupome tą daubą, kur buvo laikomi suimtieji. Ant
šlaitų buvo pastatyti du ar trys lengvieji „Brunou tipo kulkosvaidžiai. Barzda
ir Norkus pasakė, kad reikės šaudyti pasmerktuosius ten pat, vietoje, iš viršaus
nuo šlaitų į daubą. Kuomet buvo duota komanda, prasidėjo šaudymas. Šau­
domieji pradėjo blaškytis toje dauboje, bet išbėgti niekur negalėjo, nes visur
juos pasitikdavo kulkos.
Toks netvarkingas šaudymas truko maždaug pusantros valandos. Per tą laiką
daubos dugnas buvo padengtas sušaudytųjų lavonais ir krauju. Galiu pasa­
kyti, kad šaudė beveik visa mūsų trečioji kuopa, išskyrus kelis asmenis, kurie
dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo pasilikę kareivinėse. Aš irgi šaudžiau.
Kiek nušoviau žmonių, pasakyti negaliu, nes tai nustatyt buvo neįmanoma.
Pati dauba buvo maždaug 50 x 50 dydžio, daubos šlaitai turėjo maždaug
10-15 metrų aukščio.
Kaip liudija kiti bataliono kariai, ir VII, ir IX forte žmonės būdavo sugul­
domi į duobes kniūbsti ir tik tuomet šaudomi. Sušaudžius vieną partiją, ant
lavonų guldavosi kiti.
Šioje byloje buvo apklaustas liudytojas Jurgis Vosylius, jis teigė:
Kadangi netoli to forto buvo daug gyvenamųjų namų, prisirinko daug vietinių
gyventojų pasižiūrėti to šaudymo. Man kaip sargybiniui teko juos varinėti ir
neleisti artyn, todėl pačio šaudymo vaizdo aš gerai nemačiau A *
* Ten pat, p. 40.
78IV. M Q s i š к I a I. Ž y d š a u d ž i a i
Štai kaip, pasak Prano Matiuko, buvo šaudomi Kauno geto žydai. Operacijai
vadovavo tie patys karininkai - Dagys, Barzda, Norkus.
IX fortas, Matiukas, 1962 m. sausio 15 d. apklausa:
Mums buvo pasakyta, kad iš vakaro nenusigertume, nes šeštą ar aštuntą va­
landą ryto reikės visiems būti kareivinėse ir vykti į operaciją. Minėtą įsakymą
mums perdavė Barzda ir Dagys.
Kitą dieną aštuntą valandą ryto kuopa buvo išrikiuota ir mes visi nuėjome
prie geto. Toje operacijoje dalyvavo visas mūsų batalionas.
Iš geto kiti kariai mums padavė apie 400 žydų, vyrų, moterų ir vaikų, po to
mes, apie 8-10 karių, paėmę apsaugon tuos žydus, juos pradėjome varyti į
devintąjį fortą, kuris buvo maždaug dviejų kilometrų atstumu nuo miesto.
Atvarėm žydus į fortą, kur buvo didelė dauba. Čia tuos atvarytuosius perda­
vėm kitiems kariams saugoti, o patys vėl sugrįžom į getą paimti eilinės grupės
žmonių. Atvaręs į fortą antrą grupę pasmerktųjų, aš daugiau į getą nėjau, bet
pasilikau forte.
Už forto priešingoje nuo Žemaičių plento pusėje buvo iškastos trys ilgos tran-
šėjos, galbūt apie 100 metrų ilgio, 2 metrų pločio ir tiek pat gylio.
Atėjęs prie iškastų duobių aš radau mūsų trečios kuopos karius, kurių buvo
apie 30 žmonių. Iš karininkų su jais buvo Barzda, Norkus, Dagys. Be to, buvo
grupė vokiečių karių ir karininkų.
Vienu metu iš mūsų kuopos karių šaudydavo pasmerktuosius apie 30 žmonių
ir apie 10 vokiečių karių, kurie 'šaudė iš automatų, o karininkai - dar ir iš
pistoletų. Aš tuomet šaudžiau iš savo šautuvo ir padariau apie 60-70 šūvių.
Šaudžiau apie pusantros valandos laiko. Kiek asmeniškai nušoviau žmonių,
pasakyti negaliu, nes mes šaudėme visi vienu metu į bendrą masę žmonių,
buvusių duobėje. Atsimenu, kad aš asmeniškai dalyvavau šaudant apie dvi
grupes po 400 žmonių. Aišku, šaudžiau su pertrauka.
Bendrai pasakyti, kas kaip prie duobių šaudant stovėjo - negaliu, nes ten jo­
kios tvarkos nebuvo: vienas pašaudęs nueidavo, kitas prieidavo.
79Kelionė I tamsumas
Iš pasmerktųjų pažinau Gravecą, Riverį .*
Imdavau tik auksinius daiktus. IX forte davė degtinės, bet po labai mažai.
Kada prieidavome imti šovinius, Norkus ir Barzda duodavo patraukti iš bon-
kos degtinės. [...] Tų dienų, kaip buvo kalbama apsaugininkų tarpe, buvo su­
šaudyta apie 8-10 tūkstančių žmonių. Po šaudymo kariai rinkosi iš krūvų
drabužių nužudytųjų geresnius daiktus Aš jokių sušaudytųjų daiktų neėmiau,
šaudymo metu esu paėmęs iš varomų prie duobių žmonių porų laikrodžių,
kuriuos jie patys atiduodavo.**
Žydai buvo guldomi kniūbsti, kaip ir VII forte, ir tuomet šaudomi. Kai kuo­
pa baigė šaudyti suaugusius žydus, vokiečiai automatais sušaudė vaikus. Iš­
sigelbėjo tik vienas vienuolikos metų berniukas.
Antras kartas šaudėme IX forte, tai buvo čekoslovakų šaudymas. Mus atvarė
į IX fortų, pasakė, reikės sušaudyti apie 2000 žmonių. Pasmerktieji buvo va­
romi su atraitytomis rankovėmis, čekai sakė, juos vedė skiepytis nuo raupų.
Duobėse čekai mėgino bėgti, bet kur pabėgsi, jeigu apsupti.***
Masiniuose žmonių žudymuose dalyvavau todėl, kad tuo užsiiminėjo mūsų
batalionas, trečioji kuopa, kurioje aš dalyvavau. Aš vykdydavau įsakymus.****
Iš Prano Matiuko kalbos teisme 1962 metais:
Pagal mano sųžinę esu nusikaltęs. Bet kaip karys nesu kaltas. Tiesiog vykdžiau
įsakymų. Aš nežinau savo tikslo.*****
* Ten pat, t. 12, p. 142.
** Ten pat, p. 142.
*** Ten pat, p. 145.
**** Ten pat, p. 254.
***** Ten pat, p. 145.
80IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Paminklas Juozui Barzdai prie Plungės. Autorės nuotr.
*-
Teisiamojo Alekso Raižio liudijimas byloje:
Po šaudymo pas Matiuką mačiau dantis. Matiukas pats rodė auksinius dantis
ant delno. Aš paklausiau, kam Matiukui reikalingi dantys, tai kariškiai sakė,
kad jis dantų technikas ir jo žmona dantistė. Pas Matiuką auksinius dantis
mačiau išvalytus, apvalius, atrodo, 4 dantis.*
* Ten pat, p. 150.
81К о I i o n ö I t a m s u m a s
Po karo Pranas Matiukas buvo teistas, bet kalėjo neilgai. SSRS Aukščiausio­
sios Tarybos Prezidiumo 1955 m. sausio 17 d. įsake „Dėl amnestijos sovie­
tų piliečiams, bendradarbiavusiems su okupantais Antrojo pasaulinio karo
1941-1945 m. laikotarpyje“, asmenys, nuteisti 10 metų laisvės atėmimu,
buvo paleidžiami, nuteistiesiems 25 metų kardomoji priemonė sutrumpinta
perpus. 1955 m. Pranas Matiukas paleistas iš įkalinimo įstaigos. Jis su šeima
apsigyveno Panevėžyje, o dirbo pagal specialybę - dantų techniku Joniškė­
lio poliklinikoje. Aktyviai dalyvavo dramos būrelio veikloje.
Po šešerių metų, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, suimtas pakartotinai.
Paprašyta darbovietės charakteristikos. Joniškėlio apylinkės poliklinikos vy­
riausiasis gydytojas apie Matiuką atsiliepė taip: „Darbštus, energingas, ak­
tyvus saviveiklininkas, daug prisidėjęs prie meno saviveiklos atgaivinimo,
dalyvavo dramos ratelyje.“*
Pranui Matiukui ir dar septyniems TDA 3-iosios kuopos žudikams 1962 m.
lapkričio 9 d. Vilniuje įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Dantų techniko
karjera baigėsi.
„Pranas Matiukas yra dalyvavęs sušaudant apie 18 000 žmonių“ (Teismo
nutartis)**.
Istorikas Alfredas Rukšėnas nagrinėjo Kauno savisaugos bataliono žudikų
motyvus. Jis išskyrė keturias žmonių, stojusių į batalionus, kategorijas***:
Patriotai - tie, kurie stojo į savisaugos batalionus norėdami ginti tėvynę
nuo priešų ir tikėdami, kad batalionai - būsimos nepriklausomos Lietuvos
kariuomenės pradžia.
Bedarbiai - buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kiti darbo neturintys
asmenys, kurie stojo į batalionus, nes čia buvo mokamas atlyginimas.
* Ten pat, p. 140.
** Ten pat, p. 264.
*** Alfredas Rukšėnas. Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941 m.
vasarą ir rudenį motyvai. Iš: Genocidas ir rezistencija , 2012, Nr. 2 (32), p. 7-26.
82IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Kaltinamasis Pranas Matiukas rodo vietą, kur 1941 m. rudeni buvo nužudyti 500 Babtų žydų. 1962 m.
Nuskriaustieji - skriaudą patyrę Lietuvos kariuomenės karininkai, soviet­
mečiu paleisti į atsargą, sovietinio saugumo tardyti asmenys, norintys atsi­
teisti su skriaudikais.
Nesaugieji - tie, kurie tarnavo sovietiniam režimui ir stojo į batalionus no­
rėdami išvengti bausmės. Buvo ir tokių, kurie bijojo būti išvežti į Vokietiją
dirbti.
Liepos 4-ąją Kauno VII forte į vieną duobę suvaryti žydai buvo šaudomi visi
iš karto. Tai užtruko net pusantros valandos, kol niekas duobėje nebejudėjo.
Tikriausiai daug žmonių duobėje buvo nušauti ne iš karto, tik sužeisti, o
pribaigti vėliau, po keliolikos minučių, valandos, gal ir po pusantros nuo
žudynių pradžios. Jie turėjo „gražaus laiko“ pasvarstyti, kas gi tie žmonės su
uniformomis, kurie stovi ant pylimo, šaudo, geria ir netrukus juos pribaigs -
gal patriotai, gal bedarbiai, o gal nuskriaustieji? O gal nesaugieji, kuriems šis
darbas suteikia žmogišką saugumo jausmą?
83Kelionė j tamsumas
Štai kaip patys trečiosios kuopos nariai teisme kalbėjo apie savo motyvus.
Aleksas Raižys:
Kodėl aš įstojau į batalioną, pats nežinau. Savo veiksmų negaliu paaiškinti.
Gal įstojau į batalioną iš vargingumo, pats nežinau. Kodėl šaudžiau žmones,
irgi nežinau.*
Juozas Kopūstas:
Mano į batalioną įstojimo tikslas buvo, kad gauti ką nors prisiplėšti. Atlygini­
mo negaudavome. Pasmerktųjų drabužiai mums būdavo atlyginimas už dar­
bą. Būti batalione man buvo naudinga. Po pirmo šaudymo nedasiprotėjau,
kad blogai darau.**
Klemensas Skabickas:
Į batalioną įstojau dėl silpnos sveikatos, ten darbas buvo nesunkus. [...] Tų
žmonių, kuriuos šaudžiau, nepažinojau, jie man nieko nepadarė. Esu tikintis.
Šaudydamas žmones nežinojau, kaip bus. Po to vaikščiojau išpažinties.***
Po pirmųjų 3-iosios kuopos įvykdytų žudynių keli kariai dezertyravo. Vie­
nas karys, kapitonas Bronius Kirkilą, išėjęs atostogų, 1941 m. liepos 12 d.
nusišovė savo bute. Kodėl? Neatlaikė įtampos? Ar, pasak išeivijos istorikų,
buvo nusprendęs keršyti žydams, kol nužudysiąs „nusistatytą kiekį“. Tai
įvykdęs Kirkilą esą ir nusišovė.
Jeigu tai tiesa, „nusistatytą kiekį“ Bronius Kirkilą įvykdė per labai trumpą
laiką, vos keletą dienų. Kiekis buvo didžiulis.
* LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3, t. 12, p. 154.
** Ten pat, p. 160.
*** Ten pat, p. 166.
84IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Skrajojantys žmogžudžiai
Tikslas išvalyti Lietuvą nuo žydų galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinkti­
nių vyrų buvo suorganizuotas Skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturm-
fiurerio Hamano, kuris visiškai suprato mano tikslus ir sugebėjo užtikrinti
bendradarbiavimą su lietuvių partizanais ir atitinkamomis struktūromis.
K. Jageris, 1941 m. gruodžio 1 d. pranešimas*
Iki 1941 m. rugpjūčio, kai buvo pradėtas masinis visų Lietuvos žydų naiki­
nimas, 90 procentų Lietuvos žydų dar buvo gyvi.
Hamano skrajojančiame būryje tarnavo 8-10 vokiečių ir 30-40 lietuvių.
Operacijoms viską paruošdavo vietinė administracija, policija ir partizanai,
izoliuodami žydus, suvarydami juos prie iš anksto iškastų duobių. [...] Iki
1941 m. spalio 15 d. buvo nužudyta 70 105 žydai. Apie 50 000 žydų palikta
remonto darbams ir kariniams užsakymams. Visiško žydų sunaikinimo ter­
minas nukeltas vėlesniam laikui.**
TDA bataliono 3-ioji kuopa ir tapo Joachimo Hamano komandos pagrindu.
Keli vokiečiai gestapininkai ir keliasdešimt 3-iosios kuopos karininkų bei
kareivių būdavo kviečiami į konkrečią akciją Lietuvos provincijoje. „Pats
Hamannas dažnai net nevykdavo į žudynes provincijoje, jis tik paskirdavo
užduotis 1-ojo bataliono karininkams (leitenantams A. Dagiui, J. Barzdai,
B. Norkui).“***
Vokiečiai dažniausiai likdavo Kaune vykdyti kitas funkcijas ir į šaudymus
provincijoje paprastai važiuodavo tik 2-3 vokiečiai. Jie vykdavo lengvąja ma­
šina, o vokiečiai baudėjai vienu arba dviem sunkvežimiais, kartais „Lietūkio“
autobusu. Hamanno grupei provincijoje neretai talkindavo vietos policininkai
ar aktyvistai.****
* Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), p. 203.
** Ten pat, p. 203.
*** Arūnas Bubnys. Lietuvių policijos 1 (13)-asis batalionas ir žydų žudynės 1941 m. Iš:
Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. Straipsnių rinkinys. Sudarė Arūnas Bubnys. Vilnius:
LGGRTC, 2011, p. 392.
**** Alfonsas Eidintas. Žydai, lietuviai ir holokaustas. Vilnius: Vaga, 2002, p. 262.
85Kelione I tamsumas
Slaptas Lietuvos policijos departamento vado Vytauto Reivyčio aplinkraštis.
86IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Rugpjūtį į žydų naikinimą įsitraukė visos Lietuvos apskritys.
Policijos departamento vado Vytauto Reivyčio slaptas aplinkraštis 1941 m.
rugpjūčio 16 d. Nr. 3, išsiuntinėtas visų apskričių policijos vadams:
Gavus šį aplinkraštį, pastaboj nurodytose vietose tuojau sulaikyti visus žydų
tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupa­
cijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi
tokia veikla ar įžūlumu. Sulaikytus asmenis surinkti prie magistralinių susi­
siekimo kelių ir tuoj specialiomis susisiekimo priemonėmis pranešti policijos
departamentui. Pranešant tiksliai nurodyti, kokioje vietoje ir kiek yra sulaiky­
tų ir surinktų šios rūšies žydų.
Reikia pasirūpinti, kad sulaikytieji būtų aprūpinti maistu ir tinkama apsauga,
kuriai galima panaudoti pagalbinę policijų.
Šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Sulaikytus
žydus saugoti, kol bus galima paimti ir išvežti į stovyklų.
Policijos departamento direktorius Vytautas Reivytis, aviatorius, profesio­
nalus šaulys į taikinius, sportininkas, pristatęs Lietuvai džiudžitsu sportą
(išleidęs knygą apie šią sporto šaką). Džiudžitsu - japoniškai „švelnumo
menas“, viena iš samurajų kovos rūšių.*
Policijos vadai nedelsdami atsiskaito V. Reivyčiui:
Vilkijos policijos nuovados viršininkas rugpjūčio 18 d. rašo: „Iš Vilkijos iš­
vežta 280 vyrų, 120 moterų.“**
* LCVA, f. R-683, ap. 2, b. 2,1. 1.
41* Arūnas Bubnys. Žydų žudynės Kauno apskrityje 1941 m. Iš: Holokaustas Lietuvoje 1941-
1944 m., p. 184.
87Kelionė j tamsumas
Kėdainių policijos nuovados viršininkas (rugpjūčio 17 d.): »913 Kėdainių
miesto ir valsčiaus žydų sutelkti Kėdainių kultūrtechnikos mokyklos darži­
nėje ir klėtyje. Vyrai atskirti nuo moterų. Jie saugomi iki atskiro „parėdymo“/
Šakių policijos nuovados viršininkas: „Pranešu, kad nuo šios dienos man
pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine
policija.“* **
Hamanno būrio statistika nežinoma. Taip pat nežinoma, kiek žmonių Lietu­
vos provincijoje nužudė Hamanno būrys, o kiek - jiems talkinę vietos balta­
raiščiai. „Holokaustas Lietuvos provincijoje tebėra nežinomas ir netyrinėtas
mūsų istoriografijos klausimas“, - sako istorikas Arūnas Bubnys.***
Neturim tyrimams lėšų? Neturim istorikų? Neturim noro ir laukiam, kol
išmirs visi žudynių liudininkai? Laukti liko neilgai.
* Arūnas Bubnys. Lietuvos žydų mažieji getai ir laikinosios izoliavimo vietos. Iš: Holo­
kaustas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 150.
** Garažas: aukos , budeliai stebėtojau Sudarė Saliamonas Vaintraubas. Vilnius: Lietuvos
žydų bendruomenė, 2002, p. 40.
* Arūnas Bubnys. Lietuvos mažieji getai ir laikinosios izoliavimo stovyklos. Iš: Holokaus­
tas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 136.
88Y p a t i n g i e j i vyr ai
Ypatingasis būrys sukurtas 1941 m. liepos mėnesį. Jis buvo tiesiogiai paval­
dus gestapui. Vadai ir dalyviai - lietuviai, buvo keli rusai ir lenkai. Iš pradžių,
kol būrio būstinė buvo Šventaragio g., dabartinės Vidaus reikalų ministe­
rijos patalpose, norintys įstoti į būrį ateidavo, parašydavo prašymą - jokių
pasižadėjimų pasirašyti nereikėjo. Būriui persikrausčius į Vilniaus g. 12 (da­
bar - Vilniaus g. 37), pradėta reikalauti pasirašyti pasižadėjimą neatskleisti
veiklos paslapčių. Iš pradžių Ypatingajame būryje tarnavo apie 100 vyrų,
vėliau - 1941 m. antroje pusėje ir vėlesniais karo metais - apie 30-40. Vyrai,
pasak apklausos protokolų, gaudavo maitinimo talonų knygutes, su jomis
galėdavo užeiti į bet kurį Vilniaus restoraną ar valgyklą pavalgyti, reikėdavo
tik išplėšti talonėlį ir atiduoti jį oficiantui. Tarnaujantiems būryje mokėdavo
atlyginimą, duodavo maisto davinių, juose būdavo razinų ir kartą per savai­
tę - degtinės.
Pagrindinė Ypatingojo būrio darbovietė buvo Paneriai.
89Kelionė j tamsumas
Paneriai: liudininkų portretai
Archyve išlikęs Ypatingojo būrio dalyvio Vlado Kliuko merginos Veronikos
liudijimas. Su devyniolikmečiu žudiku ji susipažino būdama aštuoniolikos.
Vladas Kliukas ir Vladas Butkūnas gyveno Vilniuje, Basanavičiaus g. 15.
Vladas Kliukas mane pakvietė į butą, kuriame gyveno kartu su Vladu But-
kūnu. Pradėjusi draugauti sužinojau, kad jie tarnauja Ypatingame būryje.
Išgertuvių metu jie girdavosi, kad šaudo žydų tautybės piliečius Paneriuose,
kad turi daug žydų turto. Kiek pastebėjau, pas Butkūną, Kliuką ir Čeponį
buvo daug pinigų ir jie su jais nesiskaitė . Jie sakydavo, kad prisigeria degtinės
ir paskiau šaudo žydų tautybės piliečius. Čeponio Stasio bute jie dažnai gir­
tuokliaudavo, o paskiau mušdavosi tarp savęs ir šaudydavo iš pistoletų.
Su Kliuku Vladu draugavom maždaug iki 1943 metų rudens, o paskiau, kai
tapau nėščia nuo Kliuko, tai jis pas mane neužeidavo ir draugystė nutrūko. Be
to, jis, kaip pastebėjau, turėjo ir daugiau merginų tuo pačiu metu, kai drau­
gavo su manim.*
Ar Vladas rėmė savo merginą finansiškai? Anot Veronikos, „davė pinigų, o
vieną kartą atnešė bliuskutę ir sijoną“**.
Vlado ir Veronikos vaikas mirė nesulaukęs 2 mėnesių.***
Paneriai iki karo buvo ramus Vilniaus priemiestis, pušimis apaugusi mies­
tiečių vasarojimo vieta. Priemiestį kirto geležinkelio linija ir Vilniaus-Gar-
dino plentas. Nuo miesto centro - devyni kilometrai, žmones galima atvežti
plentu, geležinkeliu arba atvaryti pėsčiomis. 1941 m. sovietai čia nusprendė
įrengti skystojo kuro saugyklas - septynias dideles duobes, sujungtas kana­
lais, per kuriuos nutiesti vamzdžiai. Penkių kvadratinių kilometrų teritorija
buvo aptverta spygliuota tvora. Vokiečiams pasirinkus Panerius masinėms
žudynėms, teritoriją imta vadinti „baze“.
* LYA, К -l, ap. 46, b. 4914, p. 126.
** Ten pat, p. 133.
*** Ten pat, p. 161.
90IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Panerių „bazė“ buvo prie pat geležinkelio ir namų, kuriuose gyveno žmo­
nės. Geležinkelio sargas Jankowskis, budėdavęs būdelėje prie pervažos, pri­
simena:
Sušaudytųjų kūnais buvo užpildytos dvi didelės dvidešimt penkių metrų dia­
metro ir penkių metrų gylio duobės, keletas mažesnio diametro duobių ir tarp
duobių esantys kanalai* Žudikams vadovavo vokiečių karininkas, kurį jie vadi­
no „šefu“. Tai buvo vidutinio ūgio blondinas su akiniais. Kada atvesdavo eilinę
aukų partiją, vokietis ir dar kažkas su juo atvažiuodavo lengvuoju automobiliu.**
Liudytoja Halina Okuniewicz 1977 m. liepos 17 d. teisme Olštyno mieste
Lenkijoje pasakojo:
Kartą aš paklausiau vieno policininko, kam jis nešioja tokį peilį prie savęs, ir
jis man atsakė, kad peiliu pjauna vaikus, nes jiems gaila kulkų. Tai pasakė
Vladislavas Kliukas.***
Liudytojas Justas Martišius, Ypatingojo būrio narys, tame pačiame teisme
1977 m. gegužės 25 d. posėdyje prisimena:
Jei pasitaikydavo motina su vaiku ant rankų, tai šaudydavo du, vienas į mo­
tiną, kitas į vaiką.****
Vienas iš Ypatingojo būrio narių Mečys Butkus per apklausą pasakojo:
Aš turėjau surašyti sąrašą tų žydų, kurie buvo atvaryti į Panerius sušaudy­
mui. Prie įėjimo į duobę buvo pastatytas stalas, ir aš už jo sėdėdamas rašiau
į sąrašus tuos, kurie būdavo išvaromi iš tos duobės ir vedami į kitą duobę
sušaudymui. Rašydavau pavardę, vardą ir gimimo metus. Aš todėl prisimenu,
kad buvo surašyti į sąrašus 2000 žmonių.*****
* LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 2, p. 18.
44 Ten pat, p. 20.
*** LYA, К -l, ap. 58, b. 477746/3, t. 3, p. 202.
"*** Ten pat, p. 246.
***** LYA, К -l, ap. 45, b. 1353, t. 14, p. 151-152.
91K e 11 o n d I t a m s u m a s
Pagrindinis Panerių žudynių metraštininkas - Kazimierzas Sakowiczius. Šis
lenkų žurnalistas prieš karą Vilniuje leido savaitraštį Przegląd gospodarski.
Per sovietų okupaciją netekęs spaustuvės ir būsto Vilniuje, persikraustė į
namelį Paneriuose. Tas namelis buvo visai netoli egzekucijos vietos. Sako­
wiczius nuo pirmųjų žudynių dienų pro palėpės langelį stebėdavo įvykius ir
slapta rašė dienoraštį. Dienoraščio lapus dėdavo į tuščius limonado butelius
ir užkasdavo į žemę.
Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraštis“ išleistas 1999 m. lenkų,
2000 m. - hebrajų, 2003 m. - vokiečių, 2005 m. - anglų kalba. Lietuvoje
„Panerių dienoraštis“ pasirodė 2012 metais. Tiražas - 500 egzempliorių.
Šioje knygoje privalau pacituoti Sakowicziaus dienoraščio ištraukas - vien
todėl, kad beveik niekas Lietuvoje apie jį nežino. Leidimo cituoti teko pra­
šyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, nes jam
priklauso dienoraščio vertimo į lietuvių kalbą autorių teisės. Šio centro, iš
pradžių svarsčiusio, ar knygoje dienoraštis bus panaudotas „teigiamiems“
tikslams, ar ne, atsakymas dėl pirmojo knygos leidimo buvo toks: „Mes su­
pratome, koks šios knygos leidybos tikslas, todėl nesutinkame, kad „Panerių
dienoraščio“ ištraukos būtų naudojamos autorės knygoje. Užteks to, ką ji
pati pririnks iš archyvų. Žinoma, niekas jai nedraudžia rašyti, kad „Panerių
dienoraštis“ išleistas ir lietuvių kalba.“
Ką čia bepridursi. Taigi iš lietuviško vertimo cituoju tiek, kiek nedraudžia
Lietuvos įstatymai:
IV. 4-toji, „Paskutinio teismo diena “ sekmadienis, kaip žaibas trenkia žinia:
turi atvežti žydų traukiniais į atsarginį kelią ir sušaudyti. [...]*
Šaudoma iš viso 11 partijų ir apie 11 vai. viskas nurimsta. Ar tikrai? Na taip!
Nes traukinys liko tuščias ir atvyko lokomotyvas jo pasiimti.
* Kazimierz Sakowicz. Panerių dienoraštis. 1941-1943 m. Iš lenkų k. vertė UAB „Magist­
rai“ Vilnius: LGGRTC, 2012, p. 87
92IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
O visas nužudytųjų turtas, prieš tai iškrautas iš vagonų ant žemės, iškilo lyg
milžiniškas daiktų ir maisto produktų kalnas. Pagalvės, čiužiniai, vaikiški ve­
žimėliai, visokie krepšiai, lagaminai, virtuvės indai, bulvių maišai, kurių dau­
giausia, duonos kepalai, drabužiai - viskas kartu sumaišyta.
Kaip paaiškėjo, nuo 7 iki 11 vai. sušaudyta 49 vagonai žmonių.
Dar ne pabaiga.
Į stotį atvyko naujas traukinys su aukomis.
Lietuviai dviem eilėmis eina naujų aukų. Po keliolikos minučių nuskamba
daug šūvių, priešais Česniko namą bėga žydas, jaunas, tvirto sudėjimo, jam iš
paskos - policijos karininkas, nuskardi šūvis, žydas pradeda šlubuoti, lietuvis
jį pasivijo prie užtvaros, tas, jau gulėdamas ant žemės, maldaudamas pakelia
rankas, lietuvis kažką sako, tas linkteli galvą ir iš užančio išima kažkokį juodą
ryšulėlį. Lietuvis paima, apžiūri, slepia kišenėje, dar kažko paklausia, žydas
neigdamas pakrato galvą, lietuvis šauna beveik „v upor“. Žydas parkrenta.
Prie nužudytojo guli mokinio bilietas su nuotrauka, išduotas Judelio Šapiro,
Benjamino sūnaus, Švenčionių vidurinės mokyklos mokinio, vardu. *
1943. V. 29
Paneriuose po „Paskutiniojo teismo dienos“ daug kas negeria nevirinto van­
dens, nes bijo, kad vandenyje yra kraujo.**
Vienas iš baisiausių Sakowicziaus dienoraščio liudijimų - istorija apie Pane­
rių šunį, ją verčiau iš anglų kalbps.
Pelytė - maža, pilka, nukarusiomis ausimis ir ilga uodega kalė. Toji kalė siau­
bingai loja vakarais, iki pat vėlumos, o iš ryto gali pamatyti, kaip ji grįžta iš
bazės. Och! Jankovskio ir Rudzinskio vaikai pažįsta Pelytę, nes jie gano gy­
vulius bazėje: dažnai jie ją išgena iš duobės. Ji kasa žemę duobėje, o tada
* Ten pat, p. 92-95.
** Ten pat, p. 117.
93Kelionė j tamsumas
plėšo aukų drabužių liekanas ir ėda jų kūnus. Ji drasko krūtines, pilvus, pilvų,
kojas - ką tik atkasa: veidą, skruostus. Tai mažas monstras. Bet Seniucis di­
džiuojasi, kad turi tokį mažą monstrą. O juk Seniucis pats yra žydų kilmės.
Gal kalė ėda jo labai artimus giminaičius*
Pelytės bastymosi ir grįžimo maršrutas visuomet tas pats: ji išlenda pro Se-
niucio tvoros skylę ir bėga link kalvos, tuomet pasuka prie geležinkelio bėgių.
Gali matyti, kaip ji risnoja per bėgius, tuomet dingsta iš akių ir tik po kurio
laiko atsiranda bazėje ant smėlėto geltono kelio, jį kirtusi dingsta tarp medžių.
Kartais grįždama ką nors nešasi. Vieną kartą - tai buvo 1943 m. rugpjūtį -ji
dantyse nešėsi žarnas, bet kažkieno išgąsdinta numetė jas priešais Seniucio
sklypą. Vaikai jas pakabino ant Seniucio tvoros.**
Žydų vyrai laukia šūvio.
* Kazimierz Sakowicz. Ponary Diary, 1941-1943. A Bystanders Account of a Mass Murder,
edited by Itzhak Arad. Yale University press, 2005, p. 97.
** Ten pat, p. 100-101.
94IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštis nutrūksta 1943 m. lapkričio 6-ąją. Jo
artimųjų teigimu, dienoraštį Sakowiczius rašė iki mirties - 1944 m. liepos
5 d. jį, važiuojantį dviračiu iš Vilniaus namo į Panerius, nušovė.
Limonado buteliai su Sakowicziaus užrašais pragulėjo darže daug metų ir
tik 1959 m. kasant žemę buvo rasti. Kaimynai, pamanę, kad galėtų būti už­
kasta aukso, rausė toliau, bet rado tik butelius su popieriaus lapeliais ir per­
davė juos muziejui.
Mokslei vio po r t r e t a s
Vilniaus pirmosios amatų mokyklos moksleiviai 1941 m. vasarą, užuot dy­
kinėję, praleido dirbdami - Ypatingajame būryje.
Amatų mokyklos mokinys, busimasis šaltkalvis, pasakoja:
1941 m. vasarą aš buvau Vilniuje ir gyvenau Amatų mokyklos bendrabutyje
Filaretų gatvėje. Norėdamas susirasti darbo vasaros atostogų metu aš krei­
piausi į kokią tai prekybinę organizaciją ir mane paskyrė pardavėju į maisto
prekių parduotuvę Užupio gatvėje. Ten dirbau apie 2-3 savaites, bet padariau
trūkumų ir buvau atleistas.
Maždaug 1941 m. liepos viduryje susitikau savo pažįstamą. Jis man pasakė,
kad yra tokia darbo vieta, kur galima neblogai uždirbti. Jis man paaiškino,
kad reikalingi žmonės rinkti iš žydų tautybės piliečių brangenybes, kaip žie­
dus, laikrodžius ir kitokius auksinius daiktus. Aiškino, kad renkant reikia
užpildyti kokius tai dokumentus, tačiau galima ir sau pasiimti kokius nors
brangius daiktus neįtraukiant jų į tuos dokumentus. Paskatintas to pažįs­
tamo nutariau eiti ten dirbti. Jis man nurodė adresą, kur reikia kreiptis dėl
to darbo. Tai buvo Vilniaus gatvėje, numerio neprisimenu. Ten mūriniame
pastate, antrame aukšte, buvo taip vadinamas „Ypatingas būrys“. Iš pradžių
nežinojau, kad jis taip vadinasi, o sužinojau, kai išdavė man pažymėjimą,
kad esu „Ypatingojo būrio“ dalyvis. Tuomet būryje jau radau Vilniaus pir­
95Kelionė j tamsumas
mosios amatų mokyklos mokinį Stavarų Vladų, kuris kartu su manimi mo­
kėsi šaltkalvių grupėje. Šiek tiek vėliau tame būryje pastebėjau ir kitus mūsų
mokyklos mokinius.
Amatų mokyklos mokiniai, kurie priklausė tam būriui, maitinosi amatų mo­
kyklos bendrabutyje Filaretų gatvėje. Už tarnybų tame būryje mes, mokiniai,
jokio atlyginimo negavome. Aš tame būryje išbuvau apie mėnesį laiko, pas­
kiau iš jo išėjau ir tęsiau mokslų amatų mokykloje.
Iš pat pradžių, kuomet įstojome į būrį, tai šautuvų nedavė ir reikėjo be gin­
klų varyti žydų tautybės piliečius iš jų butų į gatvę, kur juos paimdavo ap-
saugon kokio tai lietuviško bataliono kareiviai ir varydavo juos grupėmis
į Lukiškių kalėjimų. [...] Jau po to mums išdavė rusiškus šautuvus. Mums
reikėjo varyti žydų tautybės piliečius iš Lukiškių į Panerius, kur jie paskiau
būdavo sušaudomi.
„Ypatingojo būrio“ dalyviai, ginkluoti šautuvais, nuvykdavome prie kalėjimo,
tačiau į kalėjimo vidų neužeidavome, o pasilikdavome prie vartų. Prie kalėji­
mo taip pat atvykdavo nemažas skaičius kokio tai lietuviško bataliono karei­
vių, kurie dėvėjo buvusios buržuazinės Lietuvos uniformas. Jie buvo ginkluoti
ne rusiškais šautuvais, bet kokiais, dabar neprisimenu. Kalėjimo kieme kas tai
žydų tautybės piliečius vyrus, moteris ir vaikus išrikiuodavo ir kai jie pradė­
davo eiti pro vartus, mes, „Ypatingojo būrio “ dalyviai ir bataliono kareiviai,
apsupdavome juos iš visų pusių ir varydavome į Panerius. Šautuvus nešda-
vome rankose. Kolonos priekyje ir užpakalyje eidavo uniformuoti kareiviai.
Vokiečių uniformomis apsirengusių kariškių nepastebėjau. Kiekvienu atveju
buvo varoma apie kelis šimtus žmonių, bet tikslaus skaičiaus nežinau. Kokio­
mis gatvėmis varydavome, dabar jau neprisimenu.
Prisimenu, kad Paneriuose reikėdavo pereiti pervažų, ir tuoj už pervažos buvo
miškas, kur ir buvo masinio šaudymo vieta. Ten buvo keletas iškastų didelių
duobių, kurias kasė kokiems tai reikalams tarybinės armijos dalinys dar prieš
karų. Kiek prisimenu, tai buvo duobių, kurių diametras siekė apie 20 ir dau­
giau metrų. Pasmerktuosius suvarydavome į vienų iš duobių, ir jie ten buvo
96IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
laikomi prieš šaudymą. Paskiau iš tos duobės grupėmis varydavo į kitą duobę
ir ten šaudydavo. Toje duobėje, kur jie buvo laikomi prieš šaudymą, turėdavo
pasmerktieji palikti savo daiktus, kuriuos būdavo pasiėmę ryšuliuose. Prieš
duobę, kurioje būdavo šaudomi, turėdavo išsirengti iki apatinių baltinių ir tik
paskiau buvo varomi į duobę ir šaudomi. [...] Mus, amatų mokyklos mokinius,
prie šaudymo neimdavo, o liepdavo eiti saugoti pasmerktuosius. Kiti būrio
dalyviai nueidavo į šaudymo vietą ir ten šaudydavo pasmerktuosius*
Komentaras iš Ypatingojo būrio viršilos Jono Tumo apklausos protokolo:
Noriu pasakyti, kad šaudymuose dalyvavo visi „ypatingojo būrio<( dalyviai,
nes tas būrys tam ir buvo sudarytas. Jeigu kas iš „ypatingojo būrio1 dalyvių
vieną dieną stovėdavo sargyboje prie pasmerktųjų, tai kitą dieną jis duobėje
juos šaudydavo. Tokių ,,ypatingojo būrio“ dalyvių, kurie iš viso nešaudė, ne­
buvo.**
Aš kategoriškai galiu pasakyti, kad Paneriuose žydų tautybės piliečius šaudė
visi Ypatingojo būrio nariai.***
Laiškanešio portretas
Vincas Sausaitis, Ypatingojo būrio dalyvis, 1944 m. nepavykus pasitraukti į
Vakarus, po karo pakeitė pavardę ir gyveno suklastotais dokumentais. Su­
imtas 1948 m., nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme lageryje Už žydų
konvojavimą ir saugojimą vykdant Panerių masines žudynes. Amnestuotas
1955 m., grįžta į Lietuvą, sukuria naują šeimą, gimsta ir auga vaikai. Tardant
kitus Ypatingojo būrio narius Lenkijoje paaiškėja naujos aplinkybės ir Vin­
cas Sausaitis 1977 m. liepos 26 d. vėl suimamas - įtariama, kad jis ne tik kon­
* LYA, К -l, ap. 58, b. 20046/3, p. 64-65.
** LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 2, p. 9.
*** LYA, К -l, ap. 46, b. 4914, p. 83.
97Kelionė I tamsumas
vojavo žydus į Panerius, bet ir pats juos šaudė. Paklaustas, kodėl nepasakė
šaudęs žydus per 1948 m. tardymą, atsakė paprastai ir aiškiai: „Nepasakiau,
nes niekas manęs to neklausė.“
Iš Vinco Sausaičio pasakojimo:
1941-aisiais atvykau į Vilnių, nes neturėjau darbo. Gavau darbą centriniame
pašte, laiškininku, kur išdirbau, jei neklystu, iki 1941-ųjų pavasario. Iš pašto
mane atleido už tai, kad aš kartą neišnešiojau tą dieną visų laiškų adresatams,
o buvau juos palikęs po krūmu kitai dienai. Vaikai pamatė laiškus ir suplėšė.
1941-ųjų vasarą, fašistinei Vokietijai okupavus Vilnių, žmonės pradėjo kalbė­
ti, kad vyrai bus vežami darbams į Vokietiją. Iš ko aš sužinojau, kad Vilniuje,
Klaipėdos gatvėje esančiame pastate, organizuoja rezervinę policiją ir kad joje
tarnaujančių vyrų į Vokietiją neveža. 1941-ųjų liepą aš nuėjau į policijos būs­
tinę, esančią Klaipėdos gatvėje, ir kreipiausi įstojimo į ją klausimu.
1941 metų rudenį, mėnesio nepamenu, aš kartu su kitais būrio dalyviais, iš
viso šešiese, su vokiečiu Vaisu, sunkvežimiu nuvykome į Panerius, žmonių
šaudymo vietą, kur netrukus vokiečių kareiviai atvežė sunkvežimiu trylika se­
nyvo amžiaus žydų tautybės vyrų. Vaisas liepė pasmerktiesiems nusirengti iki
apatinių rūbų ir nusiauti avalynę, atiduoti visus turimus auksinius daiktus.
Pamerktieji ėjo vienas po kito prie Vaiso ir metė į jo portfelį vestuvinius žiedus,
laikrodžius, kas turėjo auksinius bei popierinius pinigus. Po to visi nusirengė
iki apatinių baltinių ir nusiavė avalynę viską sumesdami į krūvą. Po to Vaisas
liepė jiems lipti kopėčiomis į duobę, stotis į vieną eilę ant jau esamų lavonų
ir atsukti nugaras. Po to, kaip pasmerktieji išpildė jo nurodymus, Vaisas išri­
kiavo prie duobės krašto mus, t. y. šešis Ypatingojo būrio dalyvius, ir dar apie
dešimt vokiečių kareivių. Visi buvome ginkluoti kariškais šautuvais.
Aš stovėjau šaudytojų eilėje antras nuo pradžios. Vaisas mus įspėjo, kad be ko­
mandos mes nešaudytume. Mes visi užtaisėme šautuvus ir nusitaikę į duobėje
stovinčių pasmerktųjų galvas laukėme Vaiso komandos iššauti. Aš taikiau į
antro nuo eilės pradžios stovinčio duobėje pasmerktojo pakaušį. Kartu su ma-
98IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Prleš mirt|.
nimi nusitaikę šauti į pasmerktuosius stovėjo Čeponis, Butkimas, Granickas ir
kiti. Vaisas davė komandą šauti kartu mostelėjęs ranka. Aš kartu su kitais iš­
šoviau ir pamačiau, kaip duobėje nugriuvo žmogus, į kurio pakaušį aš buvau
nutaikęs savo šautuvą. Kai kurie pasmerktieji buvo tik sužeisti. Juos Vaisas
pribaigė iš pistoleto. Po to Vaisas davė įsakymą užkasti lavonus. Aš kartu su
ypatingojo būrio dalyviais ir vokiečių kareiviais juos užkasėme. Po to vokie-
99Kelionė I tamsumas
etai sumetė į sunkvežimį sušaudytų žmonių rūbus ir avalynę ir mes grįžome
į Vilnių.
Be šio karto, man dar keletą kartų teko asmeniškai šaudyti pasmerktuosius
Paneriuose. Jei neklystu, apie trejetą kartų. Kiek nušoviau per savo tarnybos
ypatingajame būryje laikotarpį, dabar negaliu pasakyti, nes nušautųjų niekas
neskaičiavo.
Pasmerktųjų šaudymo tvarka buvo sekanti. Atvestuosius išrengdavo iki apati­
nių rūbų, surinkdavo iš jų vertingus daiktus: vestuvinius žiedus, laikrodžius,
pinigus. Kai kada šaudytojai stovėdavo ant duobės krašto, o kai šaudydavo di­
desnėse duobėse, tai kartu su aukomis duobėje. Pasmerktuosius sustatydavo į
vieną eilę, nugara į šaudytojus. Kai kada į duobę jie patys įlipdavo kopėčiomis
(kai šaudydavo mažesnėse duobėse), o į didesnes juos įvesdavo kas nors iš ypa­
tingojo būrio dalyvių. Prieš einantį duobę būdavo liepiama jiems imti vienas
kitą už rankos. Kaip taisyklė būdavo šaudoma po dešimt pasmerktųjų vienu
metu. Tokį pat skaičių skirdavo ir šaudytojų iš ypatingojo būrio dalyvių tarpo.
Komandą šaudyti duodavo Vaisas, Norvaiša ar viršila Tumas. Po šaudymų
lavonus ne visais atvejais užkasdavome. Kaip taisyklė jie būdavo paliekami iki
sekančios dienos šaudymų neužkasti. Tada juos užkasdavo kiti pasmerktieji,
kurie po to būdavo sušaudomi.
Ypatingojo būrio dalyviai, be Panerių, šaudė žmones ir kitose vietovėse. Apie
jų išvykas girdėjau iš jų pačių kalbų, tačiau tų vietovių pavadinimų nepa­
menu. Aš šaudžiau pasmerktuosius tiktai Paneriuose. Kitose vietovėse aš jų
nešaudžiau.
Metų nepamenu, aš kartu su kitais ypatingojo būrio dalyviais, pavardžių jų
dabar negaliu prisiminti, buvau nuvykęs į Eišiškes ir Trakus. Ką mes darėme
Eišiškėse, dabar nepamenu, man atrodo, kad ten žmonių nešaudėme. Tra­
kuose ypatingojo būrio dalyviai, jei neklystu, kartu su vietiniais policininkais
šaudė pasmerktuosius. Aš tada jų nešaudžiau, o stovėjau šaudymo vietos
sargyboje. Sušaudytų asmenų skaičius Trakuose, jų amžius ir kitos šaudymo
aplinkybės mano atmintyje neišliko.
100IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Klausimas: Ką žinote apie alkoholinių gėrimų vartojimą žmonių šaudymo
metu Paneriuose?
Atsakymas: Žmonių šaudymo metu Paneriuose ypatingojo būrio dalyviai-šau-
dytojai gerdavo degtinę. Ją gerdavo prieš žmonių šaudymus. Kiek pamenu, ją į
šaudymo vietą pristatydavo ypatingojo būrio šefas Vaisas. Aš supratau, kad vo­
kiečiai duodavo ypatingojo būrio dalyviams gerti degtinę prieš šaudymus tam,
kad jie nesibjaurėdami šaudytų pasmerktuosius, kad būtų drąsesni šaudymų
metu. Dėžė su degtine būdavo padedama keleto metrų atstumu nuo šaudymo
duobės, ant kurios krašto stovėdavo šaudytojai - ypatingojo būrio dalyviai. Jie
eidavo prie dėžės, gerdavo degtinę ir po to šaudydavo pasmerktuosius.
Noriu pasakyti, kad degtinę atveždavo į Panerių žmonių šaudymo vietą ne
visada. Ją pristatydavo tada, kuomet būdavo šaudoma daug pasmerktųjų.
Kuomet aš šaudžiau pasmerktuosius Paneriuose, tai šaudymo vietoje degtinės
nebuvo.*
Lietuvos ypatingajame archyve esančių baudžiamųjų bylų duomenimis, kar­
tu su Vincu Sausaičiu Ypatingajame būryje darbavosi dar bent septyni Vil­
niaus centrinio pašto laiškanešiai.
Sausaičio dalyvavimą žydų žudynėse 1941-1944 m. patvirtino du buvę Pa­
nerių gyventojai ir keturiolika buvusių Ypatingojo būrio narių. Buvęs būrio
narys Justas Martišius pasakojo:
Atėjęs į komandą Sausaitį radau ir išeidamas jį palikau. 1943 metais aš pe­
rėjau į statybos batalioną. [...] Prisimenu, jog Sausaitis dalyvavo šaudyme.**
Buvęs būrio viršila Jonas Tumas:
Sausaitis šaudyme dalyvavo daug kartų. Nežinau tokio fakto, kad už koman­
dų nevykdymą būtų sušaudyti kurie nors ypatingojo būrio nariai. [...] Neat-
4 LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 2 p. 177-188.
" LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 4, p. 330.
101Kelionė I tamsumas
simenu, ar Sausaitis prašė mane atleisti nuo šaudymo. Tačiau bendrai tokių
atvejų pasitaikydavo.*
? Pranešimas apie areštuotojo asmenybę ir kitas aplinkybes,
į galinčias turėti įtakos jo pasitaisymui:
; Požiūris į darbą - neigiamas, dirba darbus, iš kurių gali turėti
I asmeninės naudos.**
$ Išrašas iš medicininės pažymos:
L Emocijos labilios, labai lengvai apsiašaroja.***
į Paskutinis Vinco Sausaičio žodis teismo posėdyje 1978 m.
v vasario 16 d. (ištraukos):
Ii
■
j
v
į
i
Gailiuosi padaręs žiaurius nusikaltimus prieš tarybinę valdžią
ir visą žmoniją. Budeliai suardė mano gyvenimą ir sutepė mano
sąžinę. [...] Skaitau, kad esu reikalingas šeimai, esu reikalingas
vaikams. Ėjau ten, kur galima buvo užsidirbti duonos kąsnį.
Prašau pasigailėti mano vaikų.****
įį Paskutinis Vinco Sausaičio laiškas Aukščiausiajam Teismui
(ištraukos):
į
; Man, kaip eiliniam bemoksliui kaimo jurgiui, pirmą kartą
įf patekus į miestą ir į tokį banditų būrį - daugiausia karininkai,
viršilos, puskarininkiai ir kiti mokyti budeliai, tai aš nieko
j nesusigaudžiau, kas čia vyksta, man atrodė, gal taip reikia karo
iį metu [...], o aš kariuomenėj netarnavęs, tai jokio supratimo
neturėjau apie kariuomenės darbus. [...] Įsakymus pildžiau, jeigu
* Ten pat, p. 330.
** LYA, К -l, ap. 58, b. 47743/3, p. 76.
*** Ten pat, p. 159.
**** Ten pat, p. 350.
102IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Kaltinamasis Vincas Sausaitis tardymo izoliatoriuje. 1977 m.
jau jokiu būdu negalėjau niekaip išsisukti iš to žiauraus darbo,
visada prašydavaus to paties Tumo, o daugiausiai tai Norvaišos
ir Lukošiaus, tai jie atleisdavo, nes aš negalėjau žiūrėti tų kančių
ir kraujo, nes man bloga darydavosi. [...] Išgerti buvo mėgėjai,
ypač Lukošius, tai kartais pastatydavau kokią bonką, tai kaip
paprašydavau, tai atleisdavo ir skirdavo į sargybą, o dažnai tai ir
visai neateidavau į darbą*
I
Vincas Sausaitis buvo nuteistas aukščiausia - mirties - bausme. Bausmė
įvykdyta Minske 1978 metais.
* Ten pat, p. 352-354.
103Kelionė j tamsumas
Po t r i s d e š i m t i e s m e t ų :
žmogžudžio sapnai
Vieno Ypatingojo būrio nario byloje įdėtas žalias mokyklinis sąsiuvinis,
kuriame krūvą padrikų lapelių. Juose nuteistojo ranka užrašyti sapnai, sap­
nuoti Lukiškių kalėjime laukiant mirties bausmės. Ant sąsiuvinio viršelio
parašyta:
Prašau atplėšti po mano mirties. Prašau nesunaikinti. Labai gaila palikti tėvy­
nę ir vaikus dar be sparnų ir ant senatvės pasidžiaugti su vaikais ir pastatyti
juos ant tiesaus kelio, kur Leninas veda teisinguoju keliu.
Kovo 11. Ryte, atrodo, tėvas mokino kokio eilėraščio, o aš uždainavau: „su­
stingo kojos, rankos sustingo ir galva“...
Kovo 17. Sapnavau, kad buvau ant savo kiemo, ir atsiminiau, kad karvės ne­
išleistos į ganyklų. Atidariau tvarto duris ir išleidau. Kokia išsipurvinusi ir
kaip ne mūsų. Ir tvoros suardytos tvarto, ir klausau - buliukas bliauna. Tai
ir jį išleidau, kažkoks juodas, nedidelis. Ir kažkokį žmogų norėjau nušauti,
vaikiaus po kažkokius griuvėsius ir taikiausi šauti. Paskiau jis išėjo į gatvę ir
ten kelis kartus šoviau į žmogų, bet visai nenušoviau. Ir iš galvos didelę utėlę
išėmiau ir užmušiau.
Kovo 19. Po gražų miškų vaikščiojau, norėjau grybų rasti, bet neradau. Toks
miškas švarus, balta samana. Paskiau perėjau per nedidelį laukų, peršokau
per griovelį ir įėjau į tankų miškų lapuotį, sakau, uogų rasiu, bet neradau ir
pamačiau didelį ųžuolų, sakau, pažiūrėsiu, ar yra gilių, matėsi, bet neskyniau.
O Vytas šaukė mane, sako „karas“, eik greičiau, sakau, greit ateisiu. Prabudau.
Kovo 21. 1. Sapnavau, kad išėjau į kažkokį koridorių nusišlapinti. O korido­
rius toks nešvarus, visur krūvos pridaryta, bet aš atsistojau į tarpus ir neiš­
sipurvinau batelių. 2. Atrodo, kaip jonas mane apkirpinėjo. Sakau, aukštai
nepakirpk, jis sako, tik patrumpinsiu, visai nenukirpo ir iš ausų iškirpo, ir
kaklų su mašinka skuto, skaudėjo iš pradžių, sakiau, taip nespausk, tai paskui
neskaudėjo. Atrodžiau gražus. 3. Atrodo, Petraičio Angelė atbėgo prie manęs
104IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
nuoga, tokia graži, ir vėl nubėgo. 4. Algirdo Marcelė gulėjo ant mūsų lovos
kaip pasmerktieji, tokia kūda ir išbalusi, aš atsiguliau ant jos, neprisimenu, ar
atsikėliau, atrodo, kad atsikėliau.
Kovo 22. Sapnavau: buvau, atrodo, kaip savo namuose, ir tardytojas tardė
žmogų, sako, netrukdyk man, ir aš išėjau iš to kambario ir užrėkiau, sakau,
nei apsirengt negalima, eidamas kad trenkiau durimis kelis kartus, bet visai
neužsidarė. Ir ėjau per sniegų, toks švarus...
Kovo 23. Sapnavau, atrodo, su dukryte valgiau miltinius didelius blynus, to­
kius baltus, vos pusę atslaužiau, atrodo, plonesnę pusę... Buvo vandens, toks
nešvarus, negėriau, tik stovėjau ir žiūrėjau. Ir kažkokiam name kaip savo gu­
lėjau, ir kairėj rankoj buvo du įpjovimai. Atrodo, tėvas žadėjo mane užmušti
už kažką, bet toks vyriškis sako, nereikia, nes abu įpjovimai vienodo ilgumo
ir jau baigia gyti, neskauda. Tai aš priėjau prie tėvo, tėvas toks didelis, ir kaip
ne tėvas, ir aš pradėjau atsiprašinėti, kad neužmuštų, ir, atrodo, kad dovanojo
man, ir aš verkiau.
...Prieš teismą sapnavau penktadienį, kad pas mus virtuvėje buvo ruošiamas
kažkoks balius, bet nei gėrėm, nei valgėm. Dvi paklodes sulankstytas baltas
padėjo ant stalo švarias. Jonas davė baltinius baltus, bet aš sakau: bus šilta, tai
Julė atnešė švarius langeliais, bet ne visai naujus, ir aš apsivilkau. Sėsdamas
prie stalo nusiploviau rankas, bet ne visai švariai, kažkokios dėmės liko, ir
nelinksmas atsisėdau.
Prieš teismą daviau tėvui baltą gaidį be galvos, bet dar gyvas buvo, ir tėvas
dingo su gaidžiu. Atplėšęs tvorosк lentą išlindau pro mažą skylę, buvo visai
gražu, ir bridau per švarų vandenį.
Balandžio 13. Sapnavau, kad ėjau per latakėlį ir lipau į tokį statų krantą
smėlėtą. Į medžių šakas įsikibęs užlipau sunkiai į gražų miškelį. Graži pu­
šelė plona, be šakų, aš prie jos stovėjau. Per lauką bėgo kiškis, aš šoviau, bet
nenušoviau. Kiškis įlindo į krūmą, aš prispaudžiau su lazda, ir už uodegos
ištraukiau. Pasirodo, tai katinas juodas, nedidelis. Dvi negyvas peles suėdė.
Namo neparsinešiau.
105Kelionė j tamsumas
Balandžio 14. Sapnavau: savo namuose buvau parvažiavęs, su Jule kalbėjau,
bet nemačiau jos. Sakau, reikia nusiskusti, nes reikės su visais atsisveikinti.
Pasiėmiau peiliukus, visi seni, vieną galandau į delną, bet nesiskutau. Liepiau
sūnui sudėti peiliukus. Jis sudėjo, sėdėjo ant sofos toks gražus. Aš priėjau, ir
bučiavau bučiavau. Jis pradėjo verkti.
Paskutinis eilėraštis:
Prisiminimui našlaičiams, likusiems be tėvo
Sustingo kojos rankos
Sustingo ir galva
O kur mano vaikeliai
Kur saugojo mane.
Ateis pavasarėlis
Gėlelės sužydės
О т а sustingęs kūnas
Kapelyje gulės.
Nuskambės pasauly
Ma žiauri mirtis
Tik manoj krūtinėj
Jau neplaks širdis.
Nelaukit nesulauksit
Tėvelis nesugrįš
Nes gelsvas kapų smėlis
Akis man užbarstys.
Už tai man atleiskit
Kad blogas buvau
Tik to neužmirškit
Kad jus auginau.
106IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Raštelis prie eilėraščio:
Gerb, viršininke,
prašau šio eilėraščio nesunaikinti, o pasiųsti mano vaikams.
Prašau šį mano prašymą patenkinti.*
Prašymas patenkintas nebuvo. Laiškas su eilėraščiu liko byloje.
Nužudytųjų port ret ai
1942-1944 m. Lukiškių kalėjimo kapelionu tarnavo kunigas Juozas Baltra-
monaitis. Jo dienoraštyje - pokalbiai su areštuota žydaite. Vėliau ją Pane­
riuose sušaudė Ypatingojo būrio vyrai.
1943.VII.20. Šiandien aplankiau kalinę Robinavičiūtę Šeiną - žydaitę iš Kau­
no, 24 metų. Mergaitė atrodo labai apsiskaičiusi ir, be to, labai tauri. Labai
bijosi mirties, neapsakomai trokšta gyventi. Pradėjau su nelaimingąja mer­
gaite pasikalbėjimą. Paklausęs, kaip ji žiūri iš viso į gyvenimą, gavau iš jos
tokį atsakymą:
- Aš niekam nepavydėdavau turto, aš tik norėjau laisvės ir mokslo, daug iš­
mokti ir gyventi, būti žmonėms naudinga. Vajėzau, kaip norėčiau pasprukti
iš čia... Kur yra valia, ten ir jėga, bet tai čia negali būti taikoma, tai gali būti
taikoma tik laisvėje gyvenant. К о Ш norėdavau, pasiryždavau ir viską pasiek­
davau. To negalima čia pasiekti ir padaryti. Kaip norėčiau, kad atsidarytų ir
subyrėtų šios kameros grotos, bet taip nepasidaro, nors to labai labai aš trokš­
tu. Suprantu, kad čia kalėjimas, čia nėra nė jėgos, nė valios. Oi Dieve, kokia
aš nelaiminga...
~ Kokių nemalonumų ligi šiol patyrėte iš kitų žmonių?
* I,YA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 4, vokas 98-57.
107Kelionė I tamsumas
- Gebietskomisariate bedirbant mane VII. 16 vokiečių saugumo pareigūnai
areštuoja. Už ką, klausiau savo širdies gelmėse. Ar už tai, kad aš dirbau ir
darbą sugebėjau atlikti gerai? Dar prieš tai vienas lietuvis Gebietskomisariate
pasakė, kad aš vokiečių šnipė. Oi Dieve, kaip skaudus šis priekaištas. Aš nesi­
jaučiu, rodos, niekam nieko blogo padariusi. Vienas ypatingojo būrio lietuvis,
kuris mane iš gestapo po tardymo atgal varė Lukiškin, pamatęs prie kalėjimo
sunkvežimį ir šalia stovintį vokietį gestapininką, pasakė , kad tokiu vežimu
mane veš į Panerius sušaudyti. Aš susijaudinusi paklausiau, kodėl ponas taip
baisiai man kalbi. O jis atsakė, kad norėjęs pamatyti, kaip aš į tą jo pasakymą
reaguosiu. Dieve mano, pagalvojau: neužtenka, kad taip baisiai kenčiu, o dar
man ir kiti meta baisius žodžius. Kad vokiečiai taip daro, tai yra įstatymas,
bet kad mūsų žmonės patys savo iniciatyva yra išžudę visai nekaltų žmonių.
Aš norėčiau kad ir kažin kiek metų gyventi kalėjime, bet kad tik žinočiau, jog
liksiu gyva. Kodėl aš taip noriu gyventi? Aš nežinau...
- Kaip praleidote jaunystę?
- Jau 12 metų būdama pradėjau rašyti eilėraščius. Į pasilinksminimus nei­
davau... Daug skaitydavau. Lengvų romanų neskaitydavau. Skaičiau Šilerį,
Gėtę, daug klasikų, Kudirką, Maironį, Vaičaitį... Šileris sako, kad ateina lai­
kas, kai žmonės nustoja kūrę, nes tai, ką sukuria, kiti sunaikina... Aš visa
norėjau pataisyti, bet ką padarysi, aš tokia menkutė, aš nieko negaliu... Bet
kas iš to, kas iš to viso išeina..?
- Ką jums reiškia tikėjimas?
- Jeigu aš tikrai tikėčiau, kad yra amžinasis gyvenimas, nebijočiau mirti. Bet
aš dabar to nežinau, už tai ir bijau. Prisimenu iš Maksimo Gorkio gyveni­
mo šitokį atsitikimą. M. Gorkis kartą vaikščiojo po gražų lauką. Praeidamas
pro šalį girtas senelis paklausė Gorkį: „Gorki, pasakyk man, ar yra Dievas?“
Gorkis seneliui atsakė: „Jei tiki, tai yra, o jei netiki, tai nėra...“ Taip, reikia
tikėti, tai yra ir Dievas, ir pomirtinis gyvenimas, bet kas man padės tikėti ir
kas mane įtikins, kad yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas. Ne kartą aš sakau:
„Dieve, jei Tu esi, tai aš tikiu... ir dovanok man, kad aš netikiu; aš nekalta, kad
108IV. II a s I š к I a I . Ž y d š a u d ž i a i
netikiu, nes nenoriu netikėti. “ Skaičiau ir radau Stefanso parašyta, kad žmo­
gus turi daug draugų ir priešų: pirmieji jam gero, o antrieji blogo linki. Mirus
ir draugai palieka, užmiršta; ne visada, net ir šuo bėgdamas pro šalį sustoja
ties antkapiu savo natūralių reikalų atlikti...
- Kaip pirmiau sekėsi gyvenime?
- Labai daug vargau. Man liko šie žodžiai poeto: „Norėjau deimanto grūdus
surinkti, bet tik rasų užgavau. “
VII.22. Tąsa pasikalbėjimo su VII. 16 areštuotąja žydaite Robinavičiūte Šeina.
- Kaip jaučiatės dabar kalėjime?
- Negerai čia gyventi... Kameros langas aukštai...Pasilipusi žiūriu pro langą,
bet ką aš, varge, matau... tik tvorą ir per tvorą ne aukštesnę kaip 3 metrai ber­
žo viršūnę. Beržo šakos linguoja, lapai dreba, lyg ir bijo... Bijau ir aš kartu su
drebančiais to beržo lapais. Bet kodėl aš dejuoju ir vis skundžiuosi... Amžinai
būti nepatenkintai ir negražu. Kaip aš noriu gyventi, todėl šiais laikais rei­
kia būti dėkingai, jei kas dovanoja nors kelias valandas gyventi... Bet jei man
lemta mirti, lai būna tokia Dievo valia. Noras gyventi yra toks stiprus, kad jis
neleidžia man suprasti Dievo valios, kuri nori, kad aš mirčiau... Dabar aš esu
neapsakoma egoistė, kalbu tik apie save, o nekalbu apie aukštesnius dalykus:
skausmą, gėrį... Aš neapkenčiu savęs, kad tiek daug apie savo gyvybę kalbu...
- Kaip pirmiau gyvenime jautėtės?
<4
- Mėgau daug skaityti ir rašyti, mėgau labai ir gamtą. Vokietijoje 5 mėnesius
gyvendama labai dažnai išeidavau viena į krantus, prisiskindavau žiedų, juos
glamonėdavau, bučiuodavau, jais grožėdavausi ir troškau, kad ir žmonės visi
būtų tokie nekalti ir gražūs kaip tie žiedai. Taip dariau visą savo gyvenimą...
Apie žiedus dažnai rašydavau į Niurnbergą Oskarui, su kuriuo tarėmės tuok­
tis. Aš jam ne kartą rašiau, kad ir mudviejų gyvenimas būtų toks gražus kaip
tie žiedai. Paskutiniame savo laiške, rašytame Oskarui, aš dabar įžiūriu lyg ir
buvus nujautimą dabartinės mano nelaimės. Aš jam rašiau: „Oskarai, lyg ir
109Kelionė I tamsumas
jaučiu, kad yra žmonių , kurie nori ir trokšta išstumti mūsų laimės slenkstį..."
Tai buvo tikra.
VII.23. Tąsa pasikalbėjimo su Robinavičiūte...
- Kaip eina tardymas?
- Mane labai jaudina, kad per tardymą visi man buvo tokie geri, manęs ne­
mušė, užjautė, mandagiai su manimi kalbėjo. Taip pat ir kalėjime man visi
labai geri, mandagūs. O gal Dievas taip nori, kad prieš mirtį man būtų ma­
lonūs visi žmonės. Kas tai yra geras žmogus? Man rodos, kad geras žmogus
turi turėti kažką ypatingo... Bet man geras šiandien yra tas, kuris nesibara ant
manęs ir mane užjaučia.
- Koks žvilgsnis ateitin?
- Jeigu žinočiau, kad man teks gyventi kalėjime 5 metus, aš daug skaityčiau,
prašyčiau leidimo rašyti... O šiaip gyvenimas šiame pasauly reikšmės neturi:
tenka pačiai kentėti, tenka matyti, kaip kiti kenčia...
- Kaip jaučiatės kameroj?
- Kaip paukštelis narvely... Kameroj yra pelių, aš jų labai bijau. Net juokas
ima - kokia didelė mergaitė, o bijosi tokių mažų pelyčių...
Jau nuo VII.20 Robinavičiūte ruošiasi krikštui. Šiandien perkartojome viską.
Ji puikiai moka poterius ir lietuviškai, ir lotyniškai, moka daug giesmių, ji
mat Kaune gyvendama jau prieš keletą metų su vienuolėmis širdietėmis drau­
gavusi, su jomis eidavusi bažnyčion. Jau VII.25 buvau susitaręs bažnyčioje
anksti pakrikštyti ir tą pačią dieną šv. Mišių metu ji buvo nutarusi priimti
Švč. Sakramentą. VII.24 kaip perkūnas trenkė žinia, kad Robinavičiūtę veža
į Panerius. Jai iškart dar pasakoma, kad bus paleidžiama getan... tačiau tuč­
tuojau ir ji pati sužino, kad vežama į Panerius. Baisiausi išgyvenimai... Kame­
roj pakrikštiju ją Marijos vardu, priima šv. Komuniją. Veidas pralinksmėja...
Atsidūsta dar tardama:
noIV. M Q s Iš к I a 1. Ž y d š a u d ž i a i
- Kaip noriu gyventi... juk aš niekam nieko blogo nesu padariusi... Kaip žiau­
ru: stovėsiu ant duobės kranto, o į mane atkiš šautuvo vamzdį, taikys ir šaus
tas žmogus, kuriam aš nieko blogo nepadariau, kurio aš niekuomet nema­
čiau... kurio ir nenorėsiu matyti, bet būsiu priversta matyti.
Nuoširdžiai su naująja Maryte atsisveikinu, palinkiu jai stiprybės ir paprašau,
kad ji aname pasaulyje melstųsi už tai, kad daugiau pasauly žiaurumų nebū­
tų... Ji išeidama iš kameros graudžiai ir kartu meiliai dar į mane pažiūri, su­
simąsčiusiu žvilgsniu siųsdama paskutinį kartą sudiev. Pamačiusi koridoriuje
su automatiniais šautuvais vokiečius ir ypatingojo būrio kareivius, surinka
nepaprastu balsu ir pradeda maldauti pasigailėjimo, kurio prašė taip pat ir
gestapui rašytame prašyme... Ypatingojo būrio vienas kareivis, vokiečio nuro­
dymu, kad nerėktų, išžiodina ir skuduruperžaboja burną...*
1944 m., sovietų armijai įžengus į Vilnių, rugpjūtį Paneriuose vyko1941-
1944 m. nužudytųjų palaikų ekshumacija. Šešių duobių radiniai sunume­
ruoti ir kruopščiai aprašyti 1944 m. rugpjūčio 23 d. ekshumacijos protokole:
Nr. 9. Vyro lavonas su sutraiškyta kaukole. Kai kurių kaulų nėra. Rūbai civi­
liai - pilkas kostiumas, batai. Kišenėje rastas pasas, pavardės įskaityti nepa­
vyko. Gimimo metai - 1920.
Nr. 24. Moters 20 metų lavonas. Rūbai: medvilninė palaidinukė, trikotažiniai
apatiniai, grubaus audinio sijonas, šilkinės kojinės, bateliai. Dešinėje kaktos
pusėje ir dešinėje sprando pusėje dvi įeinančios šaunamosios angos po 0.7 cm.
Viena išeinamoji anga 8 x 6 cm rasta ties kairiuoju smilkiniu po oda, kur
rasta 0.8 cm dydžio kulka. Kita kulka rasta burnos ertmėje.
Nr. 26. Moters iki 20 m. lavonas. Rūbai: trikotažinė palaidinukė, krepdešino
suknelė, odinis diržas, marškinėliai, kelnaitės, kojinės, bateliai, ant galvos ska­
rutė iš marlės. Tamsiai rudi, iki 20 cm plaukai. Dešiniame smilkinyje 0.8 cm
* Juozas Baltramonaitis. Dienoraštis (1942-1944). Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimo kro­
nika. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 22. Vilnius, 2003, p. 558-561.
111Kelionė I tamsumas
dydžio įeinamoji šaunamoji anga, išeinamoji - kairės akiduobės dugne, kur
rasta 0.8 cm dydžio kulka. Pieno liaukos gerai išsivysčiusios.
Nr. 36. Moters 50 m. lavonas. Rūbai: megztukas, šilkiniai apatiniai, du sijonai,
vienas batas, kur po puspadžiu rasta 1000 markių. Burnoje vienas dantis.
Nr. 68. Mergytės iki 4 m. lavonas. Rūbai: balta trumpa suknelė, marškinėliai,
kojinės, bateliai. Kaukolės ir veido skeleto kaulai nepažeisti.
Nr. 78. Vyro lavonas, amžiaus nustatyti neįmanoma. Rūbai: marškiniai, apa­
tiniai baltiniai, kojinės, batai, galvos nėra.
Nr. 80. Vyro apie 70 m. lavonas. Rūbai: apatiniai marškiniai, baltiniai, batai.
Kaukolė sutraiškyta: 18 x 15 cm anga.
Nr. 117. Mergytės 4-5 m. lavonas. Rūbai: marškinėliai, kelnaitės. Įeinanti kul­
ka praėjo pro dešinę kaktos pusę, antra pro dešinį smilkinį, abi išeinančios
angos pakaušyje.
Palaikų ekshumacija Paneriuose. 1944 m.
112IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Nr. 123. Berniuko 12-13 m. lavonas. Rūbai: juodos medvilninės kelnės, kurių
kišenėje rasta užrašų knygutė, drožtukas ir pieštukas. Apatinė pakaušio dalis
sutraiškyta.
Nr. 192. Senės ilgais žilais plaukais lavonas. Rūbai: paltas, suknelė, dveji marš­
kiniai, triko, kojinės, auliniai batai. Dešiniojo apatinio žandikaulio nėra.
Ir taip toliau...
Raporto pabaiga:
Iškasus 486 lavonus 1, 2, 3 duobėse, tolesnis jų tyrimas nutrauktas, kadangi
mirties priežastis kartojasi ir yra aiški.
Parašai: Vyriausiasis 3-iojo Baltarusijos fronto medicinos ekspertas ir 6 pa-
tanatomai.*
Nes udegę pragare:
degi ntojo liudijimas
1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti masinių žudynių pėdsakus Pa­
neriuose. Buvo iškasta nauja 8 metrų gylio duobė, kurią apdengė stogu ir vi­
duje įrengė gultus bei virtuvę. 1943 m. pabaigoje Vilniaus gestapo pareigūno
Eugeno Faulhaberio vadovaujami sargybiniai čia atvežė apie 80 žydų ir sovie­
tinių karo belaisvių. Jie buvo apgyvendinti duobėje ir privalėjo atlikti,', specia­
lų valstybinės svarbos darbąc - deginti sušaudytųjų lavonus. Atvežtieji žydai
ir belaisviai atkasdavo lavonus ir juos klodavo į specialiai paruoštus piramidės
formos 4,5 metro aukščio laužus. Panerių apylinkės ilgam laikui buvo užterš­
tos svylančios žmogienos kvapu. **
* LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 4, p. 177-250.
** Arūnas Bubnys. Mirties konvejeris Paneriuose: budeliai ir aukos. Iš: Kazimierz Sako-
wicz. Panerių dienoraštis. 1941-1943 m., p. 17-18.
113Kelione I tamsumas
Panerių aukos. 1944 m.
Liudija Abraomas Bliazeris, per stebuklą išsigelbėjęs iš Panerių duobės
1941 m. spalį:
Manęs nenušovė, nes aš, išgirdęs pirmąjį šūvį, kritau žemėn į duobę. Po keleto
sekundžių pajutau, kad mane prislėgė keletas šviežiai nušautųjų lavonų. [...]
Temstant kariškiai buvo neblaivūs, be to, užsiėmę rūbų dalijimusi, aš, nors bu­
vau sustingęs ir sušalęs, sukaupęs visas jėgas nuritau nuo savęs lavonus, kurie
buvo pridengę mane, ir, išsikapstęs iš duobės, smarkiai pasileidau miško link.*
Abraomas Bliazeris buvo sugautas, į Panerius jis grįžo 1943 m. žiemą.
Kai atvykome į Panerius, mus visus sukaustė grandinėmis. Mūsų darbas buvo
atkasinėti visus lavonus, užkastus nuo pat egzekucijų pradžios, ir deginti juos
specialiai sukrautuose laužuose. Darbas buvo organizuojamas taip: penkioli­
ka žmonių pjovė malkas laužams. Dešimt žmonių atkasinėjo lavonus, iš šešių
* Abraomo Bliazerio parodymai Ypatingajai valstybinei komisijai, 1944 m. rugpjūčio
15 d. Iš: Masinės žudynės Lietuvoje, 1941-1944. Dokumentų rinkinys. I dalis. Vilnius: Min­
tis, 1965, p. 167.
114IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
astuonių žmonių gaudavo specialius pusantro metro ilgio ir dvidešimt penkių
centimetrų storio kablius aštriais galais. Jiems reikėdavo įsmeigti kablį į atkas­
tojo lavono kūną ir kablio pagalba ištraukti kūną iš duobės.
Kartais rasdavome ne apipuvusius, o išdžiūvusius lavonus, tokiais atvejais
galėdavome atskirti jo plaukų spalvą. Labai suirusius kūnus traukdavome
gabalais, atskirai galva ., atskirai ranka, koja ir t. t. Dešimt žmonių dirbo su
neštuvais po du žmones vieniems neštuvams, ant kurių kraudavo vieną arba
du lavonus. Du žmonės visą laiką dirbo prie laužų, ant kurių kraudavo atneš­
tuosius lavonus. Lavonus kraudavome eilėmis ir kiekvieną eilę apipildavome
benzinu (goriučim). Vienas žmogus dviejų metrų ilgio kačerga nuolat palaiky­
davo laužuose ugnį, kreipdamas ugnį ir valydamas laužus nuo pelenų.
Iš pirmosios duobės iškasėme aštuoniolika tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų
kūnų, daugumos galvos buvo suknežintos sprogstamosiomis kulkomis. Pirmoji
duobė buvo Vilniaus antrojo geto likvidavimo rezultatas. Buvo daug lenkų,
kuriuos atskirdavome pagal kryželius ant krūtinės. Buvo ir kunigų, ką pama­
tydavome pagal rūbus. Daugumos lenkų rankos buvo surištos už nugarų vir­
vėmis, diržais, dažnai spygliuota viela. Kai kurie lavonai buvo nuogi, kai kurie
pusnuogiai, kiti tik su kojinėmis.
Iš ketvirtosios duobės mes iškasėme aštuonis tūkstančius lavonų, vien tik jau­
nų žmonių, dažnai užrištomis akimis arba galvomis.
Penktojoje duobėje, kurios plotis buvo dvidešimt vienas-trisdešimt metrų ir
gylis šeši metrai, buvo apie 25 tūkstančiai lavonų. Šioje duobėje mes radome
prieglaudos gyventojus, o taip pat ligonius, kurie čia buvo atvežti drąuge su
ligoninės personalu - tai mes atpažinome pagal ligoninės rūbus. Toje pačioje
duobėje buvo sušaudytieji iš našlaičių prieglaudos.
Tokiu būdu, iš visų aštuonių duobių mes iškasėme apie 68 tūkstančius žmonių
lavonų.*
* LYA, К -l, ap. 58, b. 41081/3, p. 172.
115Kelionė j tamsumas
1944 m. balandžio 15 d. naktį trylikai lavonų degintojų pavyko pabėgti iš
Panerių po žeme slaptai iškasus apie 30 m ilgio tunelį. Vienuolika bėglių pri­
sidėjo prie sovietinių partizanų Rūdninkų girioje. Vietoj pabėgusių deginto­
jų į Panerius buvo atvežta kita Vilniaus žydų grupė ir ji tęsė lavonų deginimo
darbus beveik iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Pasibaigus darbams, visi
naujai atvežti lavonų degintojai buvo sušaudyti.
Y p a t i n g o j o b ū r i o d a l y v i ų l i k i ma i
Lenkijoje apklausto liudytojo Juozo Mekišiaus teigimu, Ypatingajame būry­
je per 4 metus tarnavo apie 500 žmonių/
Vienas Ypatingojo būrio narys po karo dirbo kultūros namuose dirigentu ir
meno vadovu. Keletas šio būrio narių slapstėsi Lenkijoje iki pat XX a. 8-ojo
dešimtmečio svetimomis pavardėmis. Buvo sugauti. Vienas iš būrio narių,
Vladas Butkus, gyvenęs Lenkijoje kaip Vladislavas Butkūnas, per pirmąją
apklausą iššoko pro langą, susižalojo, tačiau vėliau buvo nuteistas mirties
bausme. Iš viso mirties bausmė įvykdyta 20 ypatingojo būrio narių - Lenki­
joje, Baltarusijoje ir Lietuvoje.
Dalis Ypatingojo būrio narių buvo nuteisti ne už žudynes, - jie jas neigė arba
apie jas nutylėjo, - o už pasmerktųjų saugojimą ir konvojavimą į žudynių
vietą. Sužinojus naujas aplinkybes, kai kuriems jų kaltinimai buvo atnaujin­
ti, jie buvo teisiami ir nubausti griežtesnėmis bausmėmis. Kai kurie būrio
nariai, nuteisti 25 metams lagerio, bausmę atliko trumpiau ir dešimtojo de­
šimtmečio pradžioje Lietuvos Respublikos prokuratūros buvo reabilituoti.
Vienas tokių - Ypatingojo būrio dalyvis Vladas Korsakas, po karo dirbęs
Latvijoje kultūros namų meno vadovu. Jis gavo tokio turinio dokumentą,
pasirašytą generalinio prokuroro Artūro Paulausko: pažymima, kad „Vla­
das Korsakas buvo neteisėtai represuotas, yra nekaltas Lietuvos Respublikai *
* LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 3, p. 147.
116IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
ir yra atstatomos jo teisės. Represuotajam asmeniui paskirta kompensacija,
kurią mokės vietos savivaldybė, ir grąžinamas jo turtas“*.
Nemaža dalis būrio narių pasitraukė kartu su vokiečių armija į Vakarus ir
vėliau gyveno Anglijoje, Australijoje, JAV. Mirė sulaukę garbaus amžiaus.
Įdomiausias yra tų būrio narių likimas, apie kuriuos KGB visiškai slaptose
bylose parašyta „priklausė agentūriniam tinklui“ arba „pervestas į agentus“,
arba „agentas Jonas“* **. Ką jiems KGB pasiūlė? Mažesnes bausmes? KGB
agente įsidarbino ir buvusi Ypatingojo būrio valgyklos virėja, KGB pavadin­
ta „agente Irena“.
Tik vienas Ypatingojo būrio narys baigė gyvenimą savižudybe - per operaci­
ją Paneriuose šovė sau į pilvą ir netrukus mirė ligoninėje. Ar tikrai taip? Pagal
kitus liudijimus, jis tiesiog valė šautuvą. To žmogaus pavardė - Ivinskis.
Ypatingojo būrio nariai. Paskutinėje eilėje su saulės akiniais - Vladas Korsakas.
* LYA, К -l, ap. 58, b. 41081/3, vokas 227-2
** LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 3, p. 226.
117Kelionė I tamsumas
Ypatingojo būrio veiklos statistika:
1941-1944 m., Vilnius, Paneriai - 35 000-70 000 žmonių.
1941 m. rudens pjūtis
Rugsėjo 20 d., Nemenčinė - 403 žmonės.
Rugsėjo 22 d., Naujoji Vilnia - 1159 žmonės.
Rugsėjo 24 d., Varėna - 1767 žmonės.
Rugsėjo 25 d., Jašiūnai - 575 žmonės.
Rugsėjo 27 d., Eišiškės - 3446 žmonės.
Rugsėjo 30 d., Trakai - 1446 žmonės.
Spalio 6 d., Semeliškės - 962 žmonės.
Spalio 7-8 d. (žydų Naujieji metai), Švenčionėliai - 3450 žmonių.Komandiruoti žudyti
Majoras Antanas Impulevičius,
Lietuvos kariuomenės karininkas,
sovietams okupavus Lietuvą, buvo
suimtas ir kalinamas 9,5 mėnesio.
Tardant jam galėjo būti taikomos
„fizinio poveikio priemonės“.
Antanas Impulevičius.
Impulevičiaus bylos reikalus tvar­
kė šie žydų tautybės asmenys:
LSSR NKVD 3-iojo skyriaus virši­
ninko pavaduotojas vyr. Itn. Dani-
ilas Švarcmanas, LSSR NKVD tar­
dymo dalies viršininkas Eusiejus
Rozauskas ir Moisiejus Vilenskis,
o taip pat du rusų tautybės ir vie­
nas lietuvių tautybės pareigūnas.
Kai karui prasidėjus Impulevičius
buvo paleistas iš kalėjimo ir tapo
119Kelionė I tamsumas
A. Impulevičiaus bataliono karo ženklas. Autorius - leitenantas Juozas Juodis,
vienas iš bataliono vadų.
TDA bataliono vadu, jis pasiprašė 5 savaičių atostogų kalėjime pašlijusiai
sveikatai ir nervams pataisyti.*
Bataliono vadu A. Impulevičius tapo 1941 m. rugpjūtį. Tai buvo 2-asis TDA/
PPT batalionas. Spalio 6-ąją batalionas iškilmingai palydėtas į Baltarusiją.
Jiems buvo perduotas generalinio tarėjo Petro Kubiliūno sveikinimas. Kau­
no karo komendantas į karius kreipėsi taip:
1941 m. spalio mėn. 6 d.
Sveikinimas:
Išvykstantieji kariai, pavestas jums pareigas atlikite su ryžtinga valia, sąžinin­
gai ir garbingai. Visur ir visada pasirodykite verti kilnaus lietuvio kario vardo,
nes jūs reprezentuosite visą lietuvių tautą.
KPT Kviecinskas, Kauno komendantas.**
* Alfredas Rukšėnas. Kauno savisaugos batalionų karių dalyvavimo žydų ir kitų asmenų
grupių žudynėse vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) motyvai. Iš: Genocidas ir
rezistencija, p. 47-48.
** LCVA, f. 1444, ap. 1, b. 3,1. 159.
120IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Bataliono kariai, vadovaujami majoro Antano Impulevičiaus, 1941-1944 m.
Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje vietovių Baltarusijoje nužudė per
27 000 žydų, karo belaisvių, civilių ir antinacinio pasipriešinimo judėjimo
dalyvių. Nuo 1941 m. spalio 8 d. iki lapkričio 13 d. šis lietuvių batalionas
dalyvavo visose be išimties Holokausto akcijose Baltarusijoje (pavyzdžiui,
operacijoje „Akcija be žydų“ (vok. Aktion Judenrein), tuomet sušaudė Mins­
ko, Borisovo, Slucko srityse surinktus žydus).
f Batalionas dalyvavo žudant Slucko žydus ir darė tai su tokiu
k
I užsidegimu, kad vėliau Gebietskommissar Carlas generaliniam
I komisarui Wilhelmui Kubei rašė: „Su gailesčiu turiu pranešti, kad
f akcijos vykdymas panėšėjo į sadizmą . “ Kaip ypatingą žiaurumą
f Carlas įvardijo, kad dalis žydų galėjo iššliaužti iš užkastų kapųy
I kitaip tariant, buvo palaidoti gyvi. „Meldžiu patenkinti vieną
jį; mano prašymą , - rašė Carlasy - ateityje prašau šį batalioną
I laikyti kuo toliau nuo manęs. “*
Toliau pateikiami A. Impulevičiaus bataliono karių interviu, gauti iš Vašing­
tono Holokausto muziejaus fondų, Jeffo ir Toby Herrų kolekcijos. Su kariais
kalbėjosi režisierius Saulius Beržinis.
Leonas Stonkus gimė 1921 m. Darbėnuose. Prasidėjus karui jam buvo 21
metai. Sovietų okupacijos metais su keturiais draugais bandė pereiti Vokie­
tijos sieną ir ten ieškoti darbo. Rusų pagautas, kalintas Kauno kalėjime, su­
laukė pirmosios karo dienos. Kalinius saugojęs sargybinis atrakino duris ir
visus išleido.
Leonas Stonkus: Nuėjom į apačią, ten, valgykloj, pilna žmonių, gal pusantro
tūkstančio. Ragino stot tuoj patį savanorius - lietuvius. Aš pagalvojau: mano
gyvenimas labai liūdnas, vis tiek reiks kariuomenėj tarnaut... Pasakė, kur
* Robert van Voren. Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje, p. 189.
121Kelionė I tamsumas
kreiptis, kur nueit Mes dviese ir [stojom į Lietuvos kariuomenės savanorius.
[...] Gavom Lietuvos kariuomenės uniformą ir raištį: Lietuvos karo savanoris.
Mokinomės penkis mėnesius. Paskui jau davė šautuvus. Saugojome geležin­
kelio stotį, Šančiuos aerodromą. Paskui staigiai įsakymas: išvažiuot į Minską.
Ir viskas.
Ar teko dalyvauti šaudymuose?
Jaunų nachališkai nevarė, tik darbą sunkesnį duodavo. Ir pinigų negauni. Kas
buvo prie šaudymo visą laiką, tie buvo augesnio amžiaus... Nieks nežinojo,
kad reiks į šaudymus važiuot. Nuvežė, žydus suvarė į eilę, tada įsakymą gau­
ni: „Ginklus aukštyn!“ „Taikinius nuimt!“ „Ugnis!“ - ir šauna. Tie, kurie šau­
dydavo, gaudavo priedą prie algos už darbą. Už žydų šaudymą mokėdavo
brangiausiai.
Kiek mokėdavo?
Kiek gaudavo, nesakydavo. Pradžioj mažiau, paskui daugiau, daugiau... Ku­
rie šaudė, buvo savanoriai. Visas batalionas buvo savanoriai.
Ar buvo galima atsisakyti šaudyti?
Buvo galima. Jei visas batalionas būtų atsisakęs, nešaudęs, tai būtų pasiutę tie
mūsų karininkai. Pažiūrėdavom į tuos karininkus - kaip žiauriai jie atrodė...
Nesuprantu, ar jie aukso gaudavo. Kai stovi per vidurį kareivių - „Ugnis!“ - ir
šauna. Visi šauna. Jei ugnis, tai ir jis turi daryti tą ugnį.
Iš kokio atstumo reikėdavo šaudyti?
Reikėdavo šaudyti iš maždaug 10 metrų.
Kiek nušovėt žmonių?
Ar aš? Vieną. Ir tai dar ne mirtinai. Aš negalėjau to dalyko daryt, ir viskas.
Man bloga darosi, drebu, ir viskas.
Kaip tas jūsų šūvis atrodė?
Penki šūviai apkaboj. Penkis išpylei, ir kiti ateina. Kareiviai atsistodavo kitoj
pusėj duobės po to, kai atvarydavo žydus. Viskas darėsi labai staigiai: greitai
išrikiavo ir tuoj pat. Kas ten juos užkasdavo, nežinau, bielorusai argai kokie
civiliai buvo, kur mokėjo jiems atlyginimą.
122IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Jūs matėt jų veidus?
Ar žydų? Žmonės kaip žmonės.
Kur šaudėt?
Tai tiesiai į krūtinę. Nesame į galvų šovę. Į galvų tai taiklumo reikia. Kareivių
daug buvo, kurie jaudinosi... Tokį darbų dirba...
Jie į jus žiūrėdavo?
Kas, žydai? Ne. Jie į ten žiūrėdavo. Nematė tų, kur šaudo.
Kaip jūs šovėt?
Aš šoviau į kairę pusę. Jis, matai, nekrito, jis taip lenkėsi, lenkėsi, lenkėsi. Pus­
karininkis šalimais stovėjo, pylė, tai staiga krito.
Kas paskui buvo?
Nu tai nieko. Jei nebegali šauti, atsitrauki ir tų dienų nebeini į rikiuotę. Nebe­
stoji. Ateina kiti.
Ką jūs darėt, kai atsitraukėt?
Nu kų, atsitraukiau, šautuvų pastačiau, už vamzdžio laikausi pasirėmęs. Pri­
ėjo puskarininkis, sako, nu kų, nebestosi į rikiuotę? Sakau, ne, nebegaliu. Blo­
ga man paskui, labai bloga, jokiu būdu negaliu, darykit kų norit, nors mane
šaukit. Tada, sako, padėk ginklų čia, prie visų ginklų ir pasitrauk už nugaros
kareivių.
Tai jūs grįžot į namus jau be ginklo?
Be ginklo. Ir tiesiai į karcerį. Ir paskui tardė, kodėl taip darei, kodėl panikų
sukėlei. Aš sakau, panikos nekeliu, nė vienam nesakau, kad jis to nedarytų
ar to nedarytų. Aš nebegaliu, darykit kų norit su manim, aš savo jaunystėj to
nedariau ir dabar to nedarysiu.
Kiek dar buvo tokių kaip jūs, atsisakiusių?
Atrodo, nemažai. Skaičių sunku pasakyt, apie kokių dvidešimt buvo. Visi jau­
ni. Kariuomenėj netarnavę. Kauniškiai, iš Plungės, iš Telšių, iš Šiaulių buvo
nemažai.
123Kelionė j tamsumas
Ar visus vienodai baudė, kurie atsisakydavo?
Kurie kariuomenėj netarnavę buvo, tuos jau vienodai baudė. O kur jau buvo
kariuomenėj tarnavę ir atsisako, tai jau griežtai ima, žino, kad iš tavęs jau jo­
kio kareivio nebus. Kai aš atsisakiau, paskiau jau tik sargyboj aplinkui buvau.
Išgert duodavo?
Na, gal puskarininkiams, o taip ne. Bijojo. Juk pasikėsint gali prieš savo valdžią.
Ar žydai bandė pabėgt?
Ne. Aš nežinau, gal tokiu momentu žmogų paralyžiuoja. Visi žmonės buvo
kaip apmirę. Jie matė, kokiam dalykui čia atvežė. Padėt gyvybę. Visi buvo kaip
sustingę. Nejudėjo nieks.
Kaip buvo su vaikais?
Vaikai neturėjo omeny, kad žudys. Vaikai eina, motinos iš paskos.
Ar visi buvo nurengti?
Ne, vaikų nerengė. Nei moterų, nei vaikų. Tik vyrus.
Ką šaudė pirma?
Pirma vyrus.
Kodėl?
Matai, kad nekeltų aliarmo. Kai nušovė vyrus, moterys jau pačios gulėsi ant
žemės, ir viskas. O vaikai kad šokinėja, jie neturi supratimo iš viso, kas čia
bus. Vaikai nesupranta, kad tėvų jau gyvų nebėr. Katrie didesni, mergikė, ber­
niukas, tie supranta, o katrie maži, šposus krečia, ir viskas.
Jie nebijojo tų šūvių?
Nebijojo. Jie nesijaudino ir nesuprato, kad jau vat vat ir mums... amžinatilsį.
Nieko baisaus nebuvo. Vaikus motinos vesdavo. Buvo toks įsakymas: vaiko
nepalik. Duok kaimynei, tegu kaimynė vedasi. Prie duobės privesdavo kartu.
Ne vien kareiviai šaudė, buvo kulkosvaidžiai pastatyti.
Kaip naktį po šaudymo?
Kas darė tą, tai, žiūrėk, naktį jau dainuoja... Matyt, parsinešdavo samanės,
privačiai parduodavo geležinkelio stoty. Prisigeria ir dainuoja.
124IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Išpažinties eidavot?
Bažnyčia buvo Minsko centre, bielorusų, bet katalikų. Į bažnyčią eidavom.
Visa kuopa eina. Ir ginkluoti. Oi, geras buvo kunigas...
Ignatavičius?
Rodos. Išpažintis buvo bendra. Susirenka 4-5 žmonės, ir svajok, gailėkis už
savo nuodėmes. Ir paskui kunigas peržegnoja, užduoda pasimelsti, pasimeldi.
Į ausį kalbėt nereikia kunigui.
Kodėl taip padarė?
Kad, man rodos, į tą ausį kalbėt nėr reikalo. Jei aš žiauriai dariau, tai man
neatleis. Klaupkis ant kelių, bučiuok žemelę ir prašyk Dievo atleidimo.
Žudynių aukos. Vietovė nežinoma.
125Kelionė j tamsumas
O jūs kam nors pasakojot, kad Rudenske nušovėt žmogų?
Pasakojau, kai išpažinties priėjau per atostogas Darbėnuose. Pasakiau, kad
vieną žmogų peršoviau, ar jis staigiai mirė, ar nemirė, fo aš negaliu pasakyt,
bet daugiau tokiais darbais neužsiėmiau. Ir šiandien tebesigailiu.
Ką jums kunigas pasakė?
Pasakė: tokioj jaunystėj ir tokia nuodėmė žiauri, bavaf priverstas, matyt. Jau
taip savarankiškai nepuolei šaut. Viskas.
Ar vaikams pasakojot?
Paskui po karo pasakojau. Žinojo vaikai. Sakiau, /cad buvau tokioj kariuome­
nėj, teko būti tokiose skaudžiose nelaimėse, kur šaudė žydų tautybės žmones,
teko ir man ten būti ir teko vieną peršaut. Sako, kodėl, tėveli, ėjai į tą kariuo­
menę? Todėl, kad neturėjau namų, aš neturėjau, kur gyventi, aš turėjau eit į
tą kariuomenę. Aš nėjau, kad specialiai žydus šaudyčiau. Lietuvos savano­
riai - batalionas ir viskas. Lietuvą saugot, o ne tokius darbus dirbt. O jeigu
vyriausybė tą padarė, tai čia vyriausybė kalčiausia.
Kai jūs saugojot žydus, ar jūs galvojot, kad jus gali tuoj vėl paimti prie
duobės šaudyt?
Ne, nieks nepaims. Jeigu atsisakai, jau duos bausmę, ar mirties bausmę, ar
kalėjimo bausmę, bet nachališkai nesiųs šaudyt. Nes nežino patys viršininkai,
į ką tu šausi. Jeigu tu staiga atsisuksi ir pilsi į viršininką?
Tai jūs galvojat, jeigu šaudė, tai šaudė savanoriai?
Taip, aišku, savanoriai. Privers tave! Nė vieno neprivertė.
1988 m. balandis
Juozas Aleksynas gimė 1914 m., tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuo­
menėje, paskui - A. Impulevičiaus batalione. Sovietų okupacijos metais
buvo profsąjungos sekretorius.
Vykstant žudynėms Baltarusijoje, jam buvo 28-eri.
126IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
Karo kapelionas kun. Z. Ignatavičius ir A. Impulevlčlaus bataliono kariai pamaldose Šacke.
Juozas Aleksynas: Tarnauti 1941 metais iš atsargos pašaukė Kubiliūnas.
Turėjau prisistatyti į komendantūrą. Sakė, vidaus tvarkos palaikymui. Pusei
metų. Padėt vokiečiams. Saugojom karo belaisvius prie darbo durpyne.
Kada jus išsiuntė iš Lietuvos?
Kada, nepasakysiu, tik žinau, kad rudenį, rugsėjį į pabaigą ar spalio pradžioj.
Išvežė į Minską. Nepasakė, kur veža, tik į mašinas susodino. Tada pirmą ir
paskutinį kartą mačiau bataliono vadą majorą Impulevičių, dalyvavo atsi­
sveikinant.
Kiek išbuvot?
Gegužės mėnesį sniegą nuleido, ir tada pabėgau.
<4
Kodėl pabėgot?
Nebenorėjau už vokiečius kariauti. Vokietis jau nebuvo tikras prietelius, mes
buvom tik jų įrankiai. Nors jie mums nekomanduodavo, jie tik su mumis važi­
nėdavo. Mes nesupratom jų kalbos, tai mums komanduodavo mūsų karinin­
kai. Gecevičius - būrio vadas, Plungė - kuopos vadas. Iš visų karininkų, kiek
mačiau, tai tik Gecevičius gerai mokėjo vokiškai, tai jis visą laiką su vokiečiais
laikė bendrą kalbą. Įsakymus, kur gaudavo, mums perduodavo. Gyvenom
Minske, ne kareivinėse, o atskirai mažom grupelėm kambarėliuose.
127K e 11 o n d j t a m s u m a s
Tai jus vežiodavo po visą Baltarusiją?
Vežiodavo.
O prie žydų šaudymo jus statydavo kokiuose miestuose?
Visuose. Mašinų važiavo daug, į didesnį miestą pakeldavo batalioną. Važia­
vom dengtom vokiečių mašinom. Niekas mums nesakydavo, kur važiuojam.
Vietinė policija ėjo per butus ir rinko žydus, varė juos f aikštę. Paskui skirsty­
davo pagal sąrašą, vokiečiai sau pasilikdavo, kas reikalingas - gal gydytojas
koks, gal inžinierius, o visus kitus varydavo į duobę. Duobės jau būdavo iškas­
tos už miesto ribų, ant šlaitų.
Kiek jums yra tekę matyt tų šaudymų?
Kad suskaičiuot jau nebegaliu. Apie desėtkągal. Turėjom patys varyt iš aikštės
prie duobės, o pabaigoj šaudėm. Grupelėm imdavom iš to masyvo žmonių ir
naikinom.
Ar jie su daiktais buvo?
Ne, tiktai apsirengę. Daiktų iš namų nedavė imt. Rikiuote juos varo, po keturis
žmones. Kolona ilga pasidaro didesniame miestelyje. Tuomet dalis kareivių
jau stovi ant duobės kranto, o dalis atvaro juos prie duobės. Suvaro į duobę,
suguldo, ir mes juos iššaudom.
Šaudydavot gulinčius?
Gulinčius. Viena eilė išeina, tada ant viršaus lipa kita, tada vėl kita.
Žemėm neužpildavot?
Ne. Paskui ant pabaigos tik chlorkalkėm pildavo. Kas juos užkasdavo galuti­
nai, nežinau. Baigdavom šaudyti ir mes išvažiuodavom. Mums buvo išduota
vien tik rusiški šautuvai ir rusiški šaudmenys. Tarp šaudmenų buvo ir sprogs­
tamosios kulipkos, ir degančios kulipkos. Būdavo, užsidega drabužiai, vienus
varo, o čia jau dega drabužiai, toks tvaikus kvapas eina iš degančio kūno.
Bjauru. Negaliu jums paaiškint, tai reikia matyt.
Žmones atvarydavo, ir jie turėjo ant tų degančių lavonų atsigulti?
Taip. Guldavo, ir viskas. Eidavo be jokio pasipriešinimo. Kad sustotų ant duo­
bės kranto: neisiu... Nusirengdavo, lipdavo ir guldavo.
128IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Kurion vieton reikdavo taikyti
Daugiausia į krūtinę. Arba į pakaušį. Bet būdavo sprogstamosios kulkos, tai
labai greit atsivožia pakaušis žmogaus.
Kiek per vieną akciją nušaudavoti
A velnias jį žino. Kiek atvaro, tiek nušauni. Nebaigę neišvažiuojam. Atgal iš
tos grupės jau neveža. Nieks nepraneša, atvaro tūkstantį ar du, ar šimtą, ar
kiek. Eina kaip avinėliai kokie, jokio pasipriešinimo.
O vaikai?
Nešdavosi vaikus mažiukus, kitus vesdavosi. Visus naikinom.
Jei mama ar tėvas laiko vaiką ant rankų, tai ar kartu su juo gulasi į duobę?
Gulasi, ir vaiką palei save, ranką uždeda ant vaiko.
Tai jums reikia rinktis, šauti tėvą ar šauti vaiką?
Tai pirma jau šauni tėvą. Vaikas tai nieko nejaučia. Apie save pagalvokit: kaip
jaustis tėvui, kai palei jį vaiką nušauna? Ne iš automato šauni, vieną kulką
tėvui, paskui jau vaikui.
Kai jus pasiųsdavo į tą šaudymą, tai kokia jūsų nuotaika buvo?
Neklauskit. Lieki žmogus toks kaip automatas. Dirbi pats nežinai ką. Klaiku.
Vokiečiai šaudė retai, daugiausia fotografuodavo...
Kai jūs šaudėt, ar galvodavot, kodėl šitie žydai šaudomi?
Aš daugiau nieko nekaltinu, tik Dievą, jeigu jis yra, kodėl jis leidžia žudyti
nekaltus žmones. Ir tada taip galvojau.
1988 m. balandis
A. Impulevičiaus bataliono karius komandiruotėje maitino Stasys, virėjas.
Stasys: Pradžioj jie nesakydavo, kad važiuoja šaudyti. Į „operacijas w važiuo­
davo. Daugiausia savanoriai būdavo. Ne kiekvienas tokį darbą galėjo daryti...
Jie, būdavo, kai išvažiuoja į operacijas, tai grįžę sriubos neimdavo, tai daug
jos likdavo...
129Kelionė I tamsumas
Kodėl neimdavo tos sriubos?
Tai būdavo jie ten pinigų kišenes prisikrovę. Kortom lošia, geria, baliavoja
kelias dienas.
Kaip čia būdavo su tais savanoriais? Ar visą laiką tie patys eidavo, ar vie­
ną kartą vieni, kitą kartą kiti?
Tie, kur gobšūs buvo, mato, kad kiti parsineša gerų daiktų, pinigų, tai kitą kar­
tą prašosi paimami į operaciją. Daug iš karto nevažiuodavo. Katrie jau tokie
bailesni, tai tie neprašydavo, jų ir neimdavo. O tie, kurie jau tokie azartui, tai
prašydavosi.
Sakykit, o kaip sugyveno tie, kurie važiuodavo į tas operacijas ir kurie ne­
važiuodavo?
Tie, kurie važiuodavo, tie patenkinti, kad gauna grobio. O tie, kurie nevažiuo­
davo, tie to grobio ir nenori. Ir tie patenkinti, ir tie patenkinti...
1998 m.
Bataliono kasdienybė buvo nuolat nušviečiama Lietuvos spaudoje. Štai ką
rašė 1942 m. patriotinis leidinys „Karys4:
10 vai. Minsko katedroje buvo pamaldos. Pamaldas atlaikė lietuvių batalionų
Rytuose kapelionas к и п . Ignatavičius. Per pamaldas Minsko katedra aidėjo
lietuviškom giesmėm. Pamaldos buvo baigtos tautos himnu. [...]
Tęsiant programą, bataliono choras padainavo keletą lietuviškų dainų. Bata­
liono kariai padeklamavo keletą savo sukurtų ir kai kurių mūsų poetų eilėraš­
čių. Paskui buvo suvaidintas Itn. Juodžio parašytas vaizdelis,,Tėvynės aidai“.
Programa buvo baigta kupletais ,,Minsko dzinguliukai“, kuriuose užkabino
būdingesnius lietuvių batalionų gyvenimo nutikimus.*
„Minsko dzinguliukų“ gyvenimas nebuvo saldus. Dauguma karių, įstoję į
batalioną 1941 m. vasarą, buvo pasižadėję tarnauti 6 mėnesius, o ištarnavo
* „Karys“, 1942 m. kovo 14 d., Nr. 12. Iš: Masinės žudynės Lietuvoje, 1941-1944 , p. 319-
320.
130IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
dvigubai. Niekas net neketino jų išleisti namo, kur buvo palikti ūkiai, žmo­
nos, vaikai. Į karių prašymus paleisti iš tarnybos, nes ištarnauta jau daugiau
kaip metai, vokiečiai nereaguodavo.
Vienas iš lietuvių savisaugos bataliono vadų 1942 m. lapkritį rašė vokiečių
užnugario srities vadui:
Kai 1941 m. gruodžio mėn. atvykome į frontą, tai mes buvome apiplyšę, be
marškinių, dalis be batų, bet kai skubiai reikėjo vykdyti kautynių uždavinį,
mes patys pasiruošėm, nors pasilikusieji nuolatinėj sargyboj liko nuogi (be
marškinių), 25 kareiviai visai basi, bet tarnybon išvykome. Visai be žieminių
rūbų sulaukėme 1942 m. sausio mėnesio. Bet lietuvis, ir dideliam šalčiui esant,
savo pareigas fronte atliko. Tai vis faktai, kurie kalba už idealų turėjimą .*
Majoras Antanas Impulevičius, kurio vadovaujamas batalionas išžudė de­
šimtis tūkstančių žmonių savo šalyje ir Baltarusijoje, pasitraukė į Vakarus,
tapo Impulioniu. 1964 m. gavo JAV pilietybę ir buvo išrinktas Filadelfijos
lietuvių bendruomenės pirmininku. Lietuvoje nuteistas už akių. Mirė JAV.
ц Rimantas Zizas. Lietuvos kariai savisaugos batalionuose. Iš: Lietuvos archyvai , t. 11,
1998, p. 62.Žudikai ž mo g i š k u veidu
Kas tokie buvo mūsiškiai, vyrai, kurie
šaudė kitus vyrus, moteris, vaikus, se­
nelius ir ligonius?
Viena iš nedaugelio studijų šia tema -
istorikės Rūtos Puišytės straipsnis apie
Holokaustą Jurbarko apskrityje.
Svarbiausia Rūtos Puišytės mintis:
„Žmonių naikinimas buvo sąmo­
ningas, t. y. nusikaltėlis suvokė, ką jis
daro - žudo moteris, motinai matant
trenkdamas į medį užmuša kūdikį-
Ypatingojo būrio narys Vladas Kliukas.
Anot istorikės, nusikaltėlius žudyti ska­
tino šie išoriniai veiksniai: *
* Rūta Puišytė. Masinės žudynės Lietuvos provincijoje. Iš: Žydų muziejus: almanachas.
Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2001, p. 175.
132IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
1. „Prisitaikymas prie naujos valdžios (kai kurie individai antižydiškose ak­
cijose dalyvavo norėdami įrodyti savo lojalumą naujai valdžiai, nes 1940-
1941 metais buvo per daug uolūs kuriant sovietinę santvarką Lietuvoje).
2. Politinė situacija . Individas buvo apdovanojamas už parodytą žiaurumą
ir baudžiamas už gailestingumą (mirties bausmė už žydų gelbėjimą), be to,
į vokiečius žiūrėta kaip į valstybingumo garantą.
3. Laikinosios vyriausybės, visuomenės lyderių, Bažnyčios hierarchų po­
zicija.
4. Visuomenės nuotaikos patyrus atvirą sovietizaciją ir trėmimus. Pirmąsias
žudynes bandyta pateisinti - šaudomi žydų vyrai, sovietiniai aktyvistai. Ta­
čiau ilgainiui visuomenės nuotaikos ėmė keistis, gyventojai buvo sukrėsti,
atsirado paniekinamas žodis „ žydšaudys
5. Propaganda.
6. Paklusnumas įsakymams, vidinė pareiga. Naikinimo akcijos provincijoje
prasidėjo tada, kai spauda ėmė mirgėte mirgėti antisemitiniais išpuoliais.
Nusikaltėlius galima skirti į kelias kategorijas pagal žudiko santykį su auka:
1. Suimamas, sumušamas, nužudomas pažįstamas asmuo - kaimynas, klasės
draugas ar bendradarbis.
2. Nusikaltėlis jaučiasi „ nesmagiai “
3. Aukų likimas suvokiamas kaip neišvengiamybė: anksčiau ar vėliau žydų neliks.
4. Prieš nužudant beatodairiškai tyčiojamasi.
5. Nusikaltėlis nėra tiesioginis žudynių dalyvis. Jo įnašas grynai „ tarnybinis “ -
sudaryti aukų sąrašą su adresate, surasti tinkamą naikinimui vietą. Ši žmo­
nių kategorija dažniausiai nejautė neapykantos ar priešiškumo žydams.
6. Leidžiama aukai pabėgti ar kitaip pagelbstima. Tačiau dažniausiai tai da­
roma asmeniškai pažįstamam žydui ar už užmokestį.*
Istorikas Rimantas Zagreckas atliko unikalų tyrimą. Autorius pasitelkė mo­
dernius tarpdisciplininius metodus tirdamas Lietuvos ypatingojo archyvo *
* Ten pat, p. 199-200.
133Kelionė I tamsumas
baudžiamųjų bylų fondo medžiagą. LYA fonde „su holokaustu susijusių as­
menų minima keletas tūkstančių, todėl, negalėdami tokios gausos iš karto
aprėpti, apsistojome ties istoriografijoje mažiau tirtomis apskritimis: Biržų,
Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio ir Utenos. Šiose apskrityse pavyko nustatyti
205 su holokaustu susijusius ir iš dalies už tai nuteistus asmenis. Visi jie yra
šiose apskrityse 1941 m. Birželio sukilime veikusių sukilėlių būrių, kurie vė­
liau buvo reorganizuoti į pagalbinės policijos būrius, nariai“*.
Analizuotos 205 asmenų anketos ir autobiografijos duomenys, pateikti ir jų
tardymo protokoluose, ir liudytojų parodymuose.
Išvados:
Visi [...] asmenys nuteisti už veiksmus, susijusius su žydų žudynėmis, buvo
1941 m. birželio sukilime dalyvavusių ir dar neišformuotų būrių nariai arba
policijos pareigūnai.
Socialinis nuteistųjų statusas apytikriai atkartoja visos Lietuvos gyventojų so­
cialinę struktūrų (dauguma - ūkininkai, mažuma - amatininkai, samdomieji
darbininkai, tarnautojai ir inteligentai).
Didžiausia dalis nuteistų holokausto dalyvių buvo žemo išsimokslinimo asme­
nys - baigę keturias ar mažiau pradžios mokyklos klasių arba visai nesimokę.
Nuteisti holokausto dalyviai Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apolitiški as­
menys.**
Kodėl žydus šaudė savisaugos batalionų kariai?
Pasak istoriko Alfredo Rukšėno, „pagrindinis veiksnys, skatinęs batalionų
karius dalyvauti žudynėse, buvo pareigos jausmas. Žydų naikinimo akcijos
buvo vykdomos įsakymo tvarka. Tie, kurie dalyvavo struktūrose, vykdė už­
duotis iš pareigos jausmo - paklusti įsakymams ir juos vykdyti. Karių pa­
* Rimantas Zagreckas. Holokausto dalyvio socialinis portretas. Iš: Genocidas ir rezistenci­
ja, 2012, Nr. 1 (31) p. 63-64.
** Ten pat, p. 84.
134IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
reiga tapo ir dalyvavimas įsakymo tvarka vykdant žydų, kitų asmenų grupių
genocidą. Tokia užduotis buvo kariams netikėta, nes jie, stodami į batalioną,
nežinojo, kad jų pareiga taps karo nusikaltimų vykdymas“*.
Unikalus pokalbis su Alfredu Rukšėnu apie žudynėse dalyvavusių TDA ba­
taliono karių motyvaciją skelbtas 2012 m. portale Bernardinai.lt **. Štai kele­
tas svarbių interviu momentų:
Pagal santykį su pareiga išskirčiau tris Kauno savisaugos batalionų karių elg­
senos tipus: paprastų, aktyvųjį ir nonkonformistinį. Paprastas elgsenos tipas
yra labiau mechaninis, be jokių ypatingesnių požymių. Jis buvo būdingas dau­
gumai. Įsakymus jie vykdė tik dėl to, kad iš jų to buvo reikalaujama, ir ne
daugiau. Kiti, t. y. nedidelė dalis karių, buvo labai aktyvūs, eidavo šaudyti
savanoriais. Dalis aktyviųjų su aukomis elgdavosi žiauriai. Manau, kad ak­
tyviai atlikti pareigų juos skatino malonumo pojūtis, t. y. sadistinis pradas.
Nonkonformistai buvo tie kariai, kurie atsisakydavo paklusti įsakymams ope­
racijų metu.
Į klausimą, ar buvo galima atsisakyti šaudyti ir ar daug tokių buvo, istorikas
atsako:
Nebuvo taip, kad kariai masiškai būtų atsisakę šaudyti aukas, t. y. ištisais
būriais, kuopomis. Man pavyko rasti duomenų apie vienų kareivį, atsisakiu­
sį šaudyti žydus Kaune, Mickevičiaus slėnyje, 1941 m. liepos mėn. vykusios
vokiečių surengtos operacijos metu. Už tai jis buvo sušaudytas. Taip pat yra
duomenų, kad vienas kareivis atsisakė šaudyti aukas 1941 m. liepos pradžioje
Kauno VII forte vykusiose žudynėse. Lietuvių karininkas jį dėl to aprėkė ir
nusiuntė eiti sargybos. Vienas Kauno Tautos darbo apsaugos bataliono kari­
ninkas, žudynių Kauno VII forte dalyvis, prisimena, kad už atsisakymų šau­
* Alfredas Rukšėnas. Kauno savisaugos batalionų karių dalyvavimo žydų ir kitų asmenų
grupių žudynėse vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) motyvai. Iš: Genocidas ir
rezistencija , p. 42.
** Savaitės pokalbis. Alfredas Rukšėnas: „Jie pakluso įsakymui, o ne sąžinei“. Bernardinai.lt ,
2012 m. sausio 17 d.
135Ke l i onė I t a ms u ma s
dyti aukas vokiečiai grasino sušaudymu. Nors iš vokiečių pusės ir buvo tokios
sankcijos grėsmė, daugelis karininkų ir kareivių uoliai žudynėse dalyvavo ne
dėl to. Kaip jau minėjau, juos skatino tiek įsakymas, tiek neapykanta. Pateik­
siu pavyzdį iš Baltarusijos: 1941 m. spalio 10 d. 2-ojo PPT bataliono 2 kuopa
vykdė Rudensko miesto žydų geto kalinių naikinimo operaciją. Aukas atsisakė
šaudyti apie 15 karių. 1941 m. spalio 14 d. to paties bataliono 3 kuopos kariai
šaudė Smilovičių mieste gyvenusius žydus. Jie šaudymo darbą vykdė vangiai,
dalis karių atsisakė tai daryti. Dėl to šaudyti aukas vietoje 3-ios kuopos buvo
paskirti 1-os kuopos kariai. Reikia pabrėžti, kad kariai, kurie atsisakė šaudyti
Rudenske ir Smilovičiuose, kitų žmonių naikinimo operacijų metu vis dėlto
pakėlė ginklą prieš niekuo jiems nenusikaltusias aukas. Galima buvo atsisa­
kyti vieną ar kitą kartą, tačiau ne nuolatos. Žinių, kad atsisakiusiesiems buvo
skirtos bausmės, nėra. Greičiausiai jos nebuvo skirtos.
Kas buvo lietuviai , žudę žydus ?
Manau, kad lietuviai, tarnavę batalionuose ir žudę nekaltus žmones, nebuvo
nei geresni, nei blogesni negu kiti jų bendraamžiai. Ne blogesni ir už dabarties
žmones. Jei ne sovietinė ir vokiečių okupacijos, kariai, kurie tarnavo šiuose ba­
talionuose, būtų veikę tą patį, ką jie veikė nepriklausomos Lietuvos laikotar­
piu. Batalionų karininkai būtų tarnavę Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, ku­
rios kartu buvo ir jų darbovietė. Jie būtų sėkmingai kopę karjeros laiptais, būtų
mokę jaunimą, pašauktą atlikti karo prievolės, krašto gynybos darbo. Atsargos
karininkai būtų dirbę Lietuvos policijos struktūrose, kitose darbovietėse. Kiti
kariai būtų dirbę samdomais darbininkais žemės ūkyje, statybose, fabrikuose.
Vieni iš jų būtų laikomi gerais, pavyzdingais, kiti - niekam tikusiais darbinin­
kais. Dar kiti kariai būtų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų liktiniai puskarininkiai.
Tie kariai, kurie gyveno pasienyje su Vokietija, galimas dalykas, būtų vertęsi
sėkmingai kontrabanda. Daugelis karių būtų aktyviai reiškęsi Lietuvos Šaulių
sąjungos veikloje. Vienas kitas karys, pasižymėjęs didesniu religingumu, grei­
čiausiai būtų įstojęs į kunigų seminariją arba tapęs vienuoliu.
136IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
Šia istoriko įžvalga galėčiau baigti bene liūdniausią knygos skyrių apie žyd­
šaudžių motyvaciją. Tačiau turiu pacituoti garsaus psichoanalitiko ir filo­
sofo Ericho Frommo žodžius, gerokai sustiprinančiais lietuvių istoriko įž­
valgas. (Tai pirmas ir paskutinis kartas šioje knygoje, kai nusižengiu savo
principui - cituoti tik lietuvių ir (ar) tik Lietuvoje išleistų autorių darbus).
Ericho Frommo knyga vadinasi „Žmogaus destruktyvumo anatomija“. Pa­
sak mokslininko, grupės agresyvumą dažnai lemia šie du motyvai:
• Konformistinė agresija. Tai agresyvūs veiksmai, kurie atliekami ne todėl,
kad agresorių yra apėmęs noras naikinti, o todėl, kad jam tai daryti liepia­
ma ir jis yra įsitikinęs, jog tai jo pareiga. Paklusnumas laikomas dorybe,
nepaklusnumas - nuodėme. Konformistinė agresija yra gana paplitusi ir
reikalauja rimto dėmesio. Pradedant paauglių gauja ir baigiant armijos ka­
reiviais, daugybė destruktyvių veiksmų atliekami todėl, kad bijoma pasiro­
dyti „kitokiam“, todėl, kad paklūstama įsakymams.
• Grupinis narcisizmas. Jis turi svarbias funkcijas. Pirmiausia jis skatina
grupės solidarumą bei bendrumo pojūtį ir taip leidžia lengviau manipu­
liuoti žmonėmis. Antra: jis nepaprastai svarbus suteikiant grupės nariams
pasitenkinimo jausmą, ypač tiems, kurie turi nedaug kitų priežasčių di­
džiuotis savimi ir jaustis ko nors verti. Net jei esi pats nelaimingiausias,
skurdžiausias, mažiausiai gerbiamas grupės narys, tavo nelaimingumo
būseną kompensuoja jausmas: „Aš, realybėje tebūdamas sliekas, priklau­
sydamas grupei tampu milžinu.“ Grupinio narcisizmo laipsnis tuo aukš­
tesnis, kuo mažiau žmogus yra patenkintas savo gyvenimu. Tie socialiniai
sluoksniai, kurie džiaugiasi gyvenimu, yra ne tokie fanatiški nei tie, kurie
kenčia nepriteklius ir kurių gyvenimas yra visiškai monotoniškas.*
4 Erich Fromm. The Anatomy of Human Destructiveness. London: Penguin books, 1977,
p. 278-280 ir 275-276.V. Lietuva praturtėjo
Nacių okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 200 000 žydų.
200 000 - tai 50 000 šeimų. Liko jų namai, jų žemė, gyvuliai, baldai, bran­
genybės, pinigai. Liko jų įmonės, parduotuvės, vaistinės, ligoninės, užeigos,
mokyklos, sinagogos, bibliotekos su visu ten esančiu vertingu turtu ir in­
ventoriumi.
Kur visa tai pasidėjo? Kas praturtėjo? Ar tik vokiečiai, kurie liepė visas ver­
tybes atiduoti reicho žinion? Ar tik tie, kurie šaudė, o paskui lupo auksinius
dantis ir dalijosi drabužius?
O gal ir mūsų valstybė, mūsų Lietuvos įstaigos ir netgi paprasti lietuviai,
pavyzdžiui, mano ir jūsų seneliai, gavę pigiau nusipirkti šį bei tą geresnio
miestelių valdžios surengtuose aukcionuose?
Kas žino...
1941-ieji. Policijos departamento viršininkas Vytautas Reivytis svarsto, kad
„likviduojant žydų turtą būtų galima visiems laikams išspręsti policijos ir jos
darbuotojų aprūpinimo patalpomis ir butais klausimą“*.
* Valentinas Brandišauskas. Žydų turtas ir kultūros vertybės. Iš: Holokaustas Lietuvoje
1941-1944 m., p. 478.V. L i e t u v a p r a t u r t ė j o
f Šiaulių miesto ir apskrities viršininko Jono Noreikos raštas Nr. 1875
I ii 1941 m. rugsėjo mėn. 10 d.
p
Ji!
I
I
i!į;
Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį
turtą
Ištrauka:
1. Iš surinkto turto reikia palikti ir toliau saugoti iki atskiro mano
jį
nurodymo liuksusinius baldus, medžiagas ritiniuose ir nevartotus
ji, baltinius. Šio turto sąrašus pristatyti man.
%
S 2. Kitu tinkamu turtu aprūpinti savo turimas įstaigas , kaip tai
Į|
mokyklas , valsčius , paštusy prieglaudas , ligonines ir t. t. Tačiau ne
i4
1
mažiau kaip 2A to tinkamo turto palikti saugoti iki atskiro mano
Į
nurodymo*
Jono Noreikos rūpestingumas ir jo partizaninė veikla įamžinti daugelyje
Lietuvos vietų - memorialinės lentos, gatvių ir mokyklų pavadinimai. Įam­
žinta ir ant Ypatingojo archyvo sienos. Kitapus sienos, tik už kelių metrų
nuo įrašo, pagerbiančio Lietuvos didvyrį Joną Noreiką - LYA skaitykla, ku­
rioje - žydus šaudžiusiųjų bylos, taip pat ir iš Šiaulių... Noreikos nurodymu
žydai buvo varomi į Šiaulių getą.
Grįžkime prie turto. Žinoma, kad dalis nužudytųjų turto nepasiekdavo san­
dėlių - buvo išgrobstoma vietos gyventojų dar iki aukcionų. Policininkai
grobstė turtą darydami kratas žydų namuose. „Turto plėšimas vyksta dienos
metu ir tuo kompromituojamas*policijos vardas“, - skundėsi pareigūnai Vil­
niaus policijos vadams.*
**
Pasibaigus aukcionams, šiek tiek turto likdavo, tad, pavyzdžiui, Rokiškio
žydų turto likvidavimo komisija sandėlininkui perdavė nerealizuotą turtą.
4 LCVA, f. R-1099, ap.l, b. 1,1. 239.
** Valentinas Brandišauskas. Lietuvos žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais.
Iš: Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 484.
139Kelionė I tamsumas
Tarp likusių daiktų - indai, puodai, kibirai, suknelių ir bliuskučių įvairių -
2399, rankšluosčių - 1661, staltiesių - 894, moteriškų marškinių - 837. Tuo
tarpu radijo imtuvai, telefonai, laikrodžiai, patefonai skaičiuojami vienetais.*
Kai kurios įstaigos žydų turto gavo nemokamai: tarp praturtėjusių - prie­
glaudos, pradžios mokyklos, girininkijos, vietos savivaldybės. Medicinos
įranga atiteko ambulatorijoms ir ligoninėms.
Gyvenimas pagerėjo.
„Daugumą žydų ūkių perėmė fiziniai asmenys, kurių absoliuti dauguma
buvo lietuviai.“**
Viso likusio žydų turto registravimą, priežiūrą ir paskirstymą (pardavimą)
turėjo organizuoti vietos administracija: viršaičiai, seniūnai, policija ir kiti
pareigūnai. Rokiškio komendantas skundėsi, esą „dėl didelio pirkėjų antplū­
džio pardavimo vietoje buvo neįmanoma palaikyti tinkamą tvarką“***.
Ką žydų turto grobstytojams, pirkėjams, gavėjams sakė didysis moralinis
autoritetas - Katalikų bažnyčia?
Lietuvos katalikų bažnyčios požiūrį į pasisavintų žydų turtą iš dalies atsklei­
džia referatai, 1942 m. skaityti kunigų konferencijose. Pranešimuose vyrauja
nuomonė, kad jei turtą pasisavino neturtingas parapijietis, ir tik būtiniau­
sioms savo reikmėms, tai tas turtas galįs likti jo žinioje. Tačiau jei žmogus
paėmė daugiau nei pajėgus suvartoti, tai turįs grąžinti: geriausia - Bažnyčiai,
tačiau galįs sušelpti ir vargšus ar skirti labdarai. Išlyga taikoma tik nesaikingai
žydų turto prisigrobusiems buvusiems partizanams, tūpusiems jais dėl kilnių
tikslų: jiems restitucija neprivaloma, nes karo pradžioje jie rizikavo net gyvy­
be. Įsigytas žydų turtas esą atpildas už buvusią riziką.****
* Ten pat, p. 480.
** Ten pat, p. 475.
*** Ten pat, p. 480.
**** Valentinas Brandišauskas. Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lie­
tuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Iš: Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 501.
140V. L i e t u v a p r a t u r l ö j o
Sauliaus Beržinio interviu su Regina Prudnikovą iš Vašingtono Holokausto
muziejaus fondų, Jeffo ir Toby Herrų kolekcijos.
Daug lietuvių, kurie buvo biedni, pas žydus tarnavo. Žydai buvo gailestingi
žmonės. Aš irgi tarnavau, bet paskui išėjau, bijojau... nes buvau raudona la­
bai , stambi, o, sakė, žydai be krikščionių kraujo negyvena, /cai šventės būnay
turi nors lašelį kraujo paragaut.
Kai vokiečiai užėjo, žydai neturėjo teisės į nieką. Lietuviai krautuves plėšė,
nešė viską... Visko buvo prisinešę, ir aš parsinešiau.
Ką jūs parsinešėte?